Somatizacinis sutrikimas, arba sunkių ligų imitacija

Somatizacinis sutrikimas - tai psichinis sutrikimas, kuris, kaip ir hipochondrija, priklauso somatoforminių psichikos sutrikimų grupei (šios grupės ligos imituoja fizinio kūno ligas). Sutrikimas įdomus tuo, kad jį turintis žmogus iš tikrųjų jaučia skausmą, tačiau tas skausmas - vien tik psichologinės kilmės. Sutrikimas būdingesnis moterims, jo užuomazgos pasireiškia jau vaikystėje. Tokiems ligoniams įtarinėjamos įvairiausios ligos, tačiau laikui bėgant jos nepasitvirtina.

Kas sukelia somatizacinį sutrikimą?

Priežasčių gali būti daug - genetiniai faktoriai, psichologinė būsena, socialinė aplinka. Sutikimą provokuoja vienišumas, socialinė atskirtis. Neretai skausmas ir liga būna tam tikras „išsigelbėjimas", nes suteikia progą gauti dėmesio iš gydytojų ar artimųjų. Jaučiamas skausmas - tai tam tikra gynybos forma. Galbūt pasąmonė tokiu būdu saugo ligonį nuo egzistencinių problemų.

Kuo šis sutrikimas pasireiškia?

Dažniausiai ligonis skundžiasi skausmu. Skausmas būna keliose skirtingose vietose, pavyzdžiui, galva, nugara, pilvas. Skausmas gali lydėti mestruacijas, lytinius santykius. Kartu pasitaiko virškinimo sutrikimai (dirgliosios žarnos sindromas), neurologiniai simptomai, seksualinės problemos. Simptomai gali būti įvairiausi, skirtingi kiekvienam sergančiajam.

Minėti simptomai atsiranda vaikystėje, o labiausiai išryškėja po 20 metų. Tokie ligoniai keliauja nuo vieno gydytojo prie kito, jiems atliekami įvairiausi tyrimai, tačiau niekam nepavyksta nustatyti diagnozės (pas psichiatrą jie patenka vėliausiai iš visų). Įdomiausia, kad nors visi tyrimai atrodo normalūs, pacientas skausmą ir kitus simptomus iš tikrųjų jaučia. Tai sutrikdo jo darbingumą, gyvenimo kokybę. Prasideda nemiga, depresiniai sutrikimai.

Kokios gali būti komplikacijos?

Dėl daugybės nusiskundimų, tokiems ligoniams atliekama daug tyrimų, neretai ir intervencijų, operacijų. Visos jos gali turėti savų komplikacijų. Be to, paskirtas gydymas vaistais (nuo skausmo, nuo neuroginių simptomų) gali sukelti priklausomybę ir kitaip pakenkti organizmui.

Sutrinka tokio paciento santykiai šeimoje. Galiausiai, kai gydytojai neranda ligos, aplinkiniai pradeda galvoti, kad sergantysis simuliuoja. Ilgai negavęs reikiamos pagalbos, pacientas nusivilia medicina, savo gyvenimu. Kartais tai baigiasi savižudybe.

Ar tai išgydomas sutrikimas?

Dažniausiai ne. Tai lėtinis sutrikimas, kuriam būdingi paūmėjimai ir remisijos. Gydymo tikslas - remisija, tačiau ją pasiekti labai sunku. Gydymas yra kompleksinis ir trunka ilgai. Didelį vaidmenį vaidina šeimos gydytojas, kuris šį pacientą geriausiai pažįsta ir dažniausiai sutinka. Aišku, efektyviausią gydymą gali suteikti psichiatras. Labiausiai padeda psichoterapija, o jei kartu yra depresijos, nerimo simptomų, padeda ir medikamentinis gydymas.