Depresija, del ko gyventi?

Nieko nebenoriu. Nieko nebesiekiu. Niekas nedžiugina. Veikiu kažką tik iš inercijos, dirbu tik kad nemirti badu - nes tai atrodo, kad sunkiausia mirtis. Nenoriu nė su kuom bendrauti. Atrodo, kad visi žmonės bukagalviai. Jau 2 metai kai nebeišeinu iš namų į lauką. Niekam neatidarinėju durų, išskyrus paštą ir kurjerius. (dirbu namie) Nebesirūpinu savimi, neberūpi nei daiktai, nei baldai, nei drabužiai. Planuoju iškeliauti, kai jau visai įves skaitmeninę vergovę. Tik nežinau gero būdo išėjimui. Kad neskaudėtų ir vyktų greitai. O tiems bėdžiams, kurie dar kovoja ar ieško bendraminčių - drąsiai sakau: jums ne depresija.

Jei čia yra intravertų, turinčių sunkumų prasmingai gyvuoti šioje visuomenėje ir kuriuos slegia apskritai įvairūs psichologiniai sunkumai, jeigu norite pabendrauti, būtų smagu jeigu susisiektumėte su manimi. Kaip sakoma, tokie tokius supranta. Gal rastumėme panašumų. Iš pradžių per atstumą, kad gal labiau išsiaiškinti apie vienas kitą, o po to ir gyvai realybėje. Man 25, vyriška giminė, Kaunas. el. pastas [email protected]

Sveiki, rasau ne pirma karta... is anksto atsiprasau uz minciu isdestyma, nes man tai nesiseka. Taigi gyvenu su drauge jau 3 metai, as ja be galo myliu, as be jos negaliu. Bet nieko nesigauna - per diena susipykstam maziausiai 5 kartus, dazniausiai del to, kad vel ir vel ta pati prikisa. Atrodo ir stengemes, bandom but mylintys vienas kita, bet po kurio laiko vel tas pats - vel prisimenam senas nuoskaudas, kad ir jau buvom viska uzmirse. Galu gale, kai i svecius atvaziuoja jos gimines as turiu buti silkinis, meluoti, kad "ten mokausi ir ta veikiu", kad tik nezinotu kad tik 12 klasiu baiges. Atrodo, kad cia kazkas vau... aisku, noreciau baigti kazka, bet ne tame esme... o kai  atvaziuoja mano seima ji buna susiraukusi, nesneka, prikaisioja viska, visko gaila... nezinau kas yra... tarp kitko ji prie savo draugu/giminiu dar ir zemina mane, nors veliau sako - as nezeminau, o pajuokavau... nors tai buna skaudus izeidimai... Per visa ta pykciu ir barniu laika as issekau, pavargau ir nebepajegiu su tuo kovoti. As noriu su ja buti, bet nepajegiu. Atrodo ir pasikeiciau, ir stengiausi, bet mes skirtingi ir tikriausiai tai mus isskirs. Nors as to nenoriu, as noriu su ja buti ji man pirmoji ir vienintele, nezinau ka daryti... MYLIU GINTARE. Bet jei viskas toliau taip bus, as neistversiu... nes jau gal puse metu nebematau prasmes gyventi, svarstau kaip pasitraukti is gyvenimo, nes jis man yra negailestingas ir nenoriu as taip gyventi... as noriu myleti ir buti mylimas, bet zinau, kad daugiau nebemylesiu nieko taip, kaip myliu ja... ir jei mes issiskirsim, nezinau kas su manimi pasidarys... Aciu bent uz sita puslapi, kur galima islieti sirdi, nes su niekuo negaliu kalbeti, viska laikau savyje nes bijau kam nors tai pasakyti...

Aš kaip ir tu pavargstu, nerandu prasmės gyventi, retai džiaugiuosi, šypsausi... Kartais pagaunu save galvojant, kam aš visa tai darau, stengiuosi mokytis, dirbti, padėti kitiems. Suprantu, kad sergu. Depresija - sunki liga. Bet paskui suprantu, kad sunkios minutės praeis, paskui bus lengviau, kad ir vėl švies saulė. Tomis akimirkomis, kai man sunku bandau galvoti apie savo artimus žmones - mamą, kurios netekau, kuri buvo nuostabus, šiltas, geras žmogus, kuri iš paskutiniųjų kovojo su liga, norėdama išgyventi. Prisimindama tai, suprantu, kad dabartiniai rūpesčiai yra palyginus niekas, kai esi sveikas, turi rankas, kojas, gali viską daryti. Bet mes dažnai to neįvertinam, ką turim, tik po tam tikro laiko suprantam prasmę. Neįvertinam ir nesidžiaugiam tuo ką turim. Suprantu, kad turim keisti mąstymą, bandyti džiaugtis ką turi, bandyti pastebėti gerus dalykus gyvenime, tačiau tai sunku. žymiai lengviau pastebėti blogus ir negatyvius dalykus. Dar ką pastebėjau, kad laimingesnis tampi, kai rūpiniesi, padedi kitiems, kai nebūni egoistas, galvojantis tik apie save, kaip man blogai ir koks aš vargšas. O bandai keisti savo gyvenimą, užsiimti ta veikla, kuri tau patinka - sportas, piešimas, keliavimas, augintiniai, gėlės ir pan. Reikia suprasti vieną, kad NIEKAS Tavo gyvenimo nepakeis, kad laikas bėga, tik Tu gali pakeisti savo gyvenimą - daryti, tai kas tau patinka, suteikia prasmę, pilnatvę. Jei nežinai, kas tau patinka - ieškok, tuomet rasi. Savo gyvenimo šeimininkas esi Tu, Tu renkiesi, ar džiaugsies šiandien ar liūdėsi. Tai Tavo pasirinkimas.

Depresija man, taip negera, atrodo norisi miegoti visa amzinybe, nenoriu gyventi. Per prievarta keliuosi, kad tik neatsidurciau ant vezimelio ratuku...Draugu neturiu, augintiniu irgi, viena paguoda televizorius. Draugo neturiu, atrodo sioj zemej neliko vyru. Dar as stipriai neprigirdziu, negaliu kalbeti, zodziu esu nelaiminga mergina Lietuvos zemeje.

Sveiki nezinojau, kad tiek daug jaunu kaip ir as (26 m.) galvoja apie mirti...As jau 5 metai meginu gyventi, manau, sergu depresija...Pries 3 metus jau meginau nusizudyti su tabletemis bet nepavyko...Buvau siek tiek atkutes jau bet deja manau antras kartas bus sekmingas. Vienintelis dalykas mane laikantis dar yra mano mama ir sese, bet deja jos nieko nenutuokia...Viska ka galejau tureti geriausia jau praradau. Meginau visaip save gelbeti keiciau darbus, savo iprocius, ejau sauktiniu kariuomene bet deja vis dazniau pagaunu save verkianti grauzianti save. Nenoriu gyventi. Nenoriu nieko tik baigti si zaidima, pripazistu pralaimejau...

O kas jeigu jau seniai esi pasidaves, nenori gyventi. Nematai prasmes gyventi. Ar dar yra galimybiu sugrizti i gyvenima, isgydyti depresija?

Depresija gydyti reikia kuo skubiau ir tai daryti ne tik vienam, bet ir pasitarus su artimaisiais ar draugais, tais, kuriais pasitikite. Patarciau susireguliuoti savo diena, pasidaryti grafika, kada keliates, kada valgote, ka turite nuveikti, kada ilsites, medituojate, sportuojate ir pan. Patarciau uzsiimti sportu, nes jis geriausiai padeda nuvyti blogas mintis, skaityti knygas ir ismokti saves neteisti, neieskoti tobulumo, o viska priimti taip kaip yra.

Sveiki, man 23-eji, perskaičiau daugelį komentarų ir man pasidarė labai liūdna, kad esame tokie jauni žmonės ir tokie pasimetę gyvenime. Tame tarpe esu ir aš. Man daugelis dalykų nesiseka, aš baigiau aukštąjį mokslą, atrodo turiu visus socialinius įgūdžius, fiziškai esu sveika, bet... vis kažkas ne taip... nerandu savęs ir savo gyvenimo kelio... kiekvieną dieną esu vis nelaimingesnė ir neturiu absoliučiai nieko kas mane palaikytų ir suprastų, aš stengiuosi būti tvirta asmenybė ir daugelis taip mano, tačiau taip pavargau nuo to, kokie žmonės savanaudiški ir piktavališki yra, aš nuoširdžiai paspausčiau ranką tam žmogui, kuris atlaiko didelį spaudimą ir vis nepasiduoda. Nežinau kaip taip gali būti. Su depresija susidūriau pabaigus mokslus, nelabai sekasi susirasti darbą, kuriame jausčiausi reikalinga ir kuriame galėčiau realizuoti savo idėjas. Žinau, kaip gali atrodyti iš šalies, bet man tikrai yra sunku susidoroti emociškai, aš vis bandau, bet kaip šypsenos nėra taip nėra. Linkiu sau ir kitiems stiprybės.

jeigu nusibodo gyvenimas, niekas nesigauna, esat depresijoj, nekenciat kad esat, turit visokiausiu baimiu, niekas neidomu pasidare, nematot prasmes gyvent ar kitokios priezastys kamuoja, nesvarbu kas tai butu. galim pachatint apie tai, o galbut nusizudyt kartu neradus jokio sprendimo ir pabegt nuo viso blogio, busenos, problemu ir pns. man 24m skype smertis777

Man labai negera. Nežinau kas tai - depresija, o gal kažkoks emocinis nuovargis. Nebesinori nieko daryti, nepasitikiu savimi, vengiu žmonių, nors realiai niekad nebuvau tokia ir regis dar dabar jaučiu diskomfortą, bet paskutiniu metu (paskutinius porą metų) turėjau daug barnių su aplinkiniais žmonėmis, o kuo toliau tuo žmonių, kuriuos prarandu skaičius vis auga. Stengiuosi suprasti, kas ne taip, bet niekaip nepavyksta pasikeisti. Tai labai sekina ir varo į neviltį. Atrodo, kuo labiau stengiuos padėti, suprasti, rodyti norą bendrauti, tuo labiau nuo manęs nusigręžia, ir regis linksta prie atvirkščiai besielgiančių žmonių. Kodėl taip yra? Mane tai siutina, bet tik pareiškus pretenzijas, žmonės dingsta ir dingsta. Jeigu neieškau aš, tai pati ieškoma niekada nebūnu. Anksčiau buvau ir veikli, ir tikslų turėjau. Regis, viskas slysta iš po kojų. Kartais pati savęs bijau, nes minčių kyla visokių. Ir nėra žmogaus kuriam galiu išsipasakoti, jausdama, kad mane supras, nėra. Sako, tai išbandymas, viskas bus gerai, praeis, visiems taip būna. Bet nepraeina, nėra viskas gerai. Emocinė būsena mažiau stabilesnė su lyg kiekviena diena. Trumpai, tai noriu numirti. Gal ne tiek numirti, kiek tiesiog viso šito nebeišgyventi. Tai tokia bejėgystė... sunku žodžiais apibūdinti... daug problemų gyvenime, bet dabar darausi ir tom problemom abejinga. Viskas pilka, vienoda, vieniša.

Nežinau, ar sergu depresija. Tačiau jau labai ilgai nesidžiaugiau tuo, ką turiu, esu paniūrusi, liūdna, nepasitikiu savimi, turiu tik vieną draugę, kuriai galiu pasipasakoti, bet ne viską. Tačiau ir su ja bendravimas atšalo. Esu viena, nežinau, ar esu, kam reikalinga... Gyvenime stengiuos nepasiduoti, mokytis, studijuoti, padėti kitiems. Bet kas iš to... Dabar jaučiuosi pavargusi nuo visko. Turiu svajonių, ateities planų. Tačiau, kuo toliau gyvenu vis labiau nusivyliu savo planais, nes taip man nebus, bus taip, kaip dabar yra, nes žmogus taip greitai nepasikeičia, netampa kitoks. Noriu, kad situacija pasikeistų, žinau, kad su manimi yra blogai, kad nebendrauju su kitais, kad esu uždaro būdo. Jau labai ilgai esu viena, neturiu žmonių, kuriems būčiau reikalinga, svarbi, ne dėl naudos. Turėjau tokį žmogų, kuris be žodžių suprasdavo, kurios apkabinimai buvo nuoširdžiausi, tai mano mama. Prieš 4 m. jos netekau. Tačiau nepalūžau po mamos netekties. Baigiau mokyklą, įstojau į universitetą...

Bendravau su vienu vaikinu apie pusmetį, bet nutraukiau draugystę su juo, nes pastoviai gerdavo. Tada susipažinau su kitu vaikinu, kuris už mane buvo 7 m. vyresnis, tačiau jis manimi pasinaudojo ir paliko. Bet negaliu jo pamiršti, norėčiau būti su juo, bet negaliu. Kito vaikino susirasti nenoriu, nenoriu būti įskaudinta, palikta. Suprantu, kad turėčiau paleisti praeitį, galvoti apie ateitį, gyventi ir džiaugtis dabartimi. Norėčiau, kad taip būtų, bet yra kaip yra.

Sveiki visi,

Netyčia radau šį forumą, ir negalėjau praeiti.

Man jau daugiau negu 40 metų, dvidešimt iš jų aš susidūriau su panašiomis problemomis. Būdavo labai sunku, bet esu labai ryžtingas, visą laiką ieškojau išeičių. Meditavau, skaičiau knygas, sportuodavau iki nukritimo. Manau, kad daug žinau, kad galiu pasidalinti savo patirtimi. Labiausiai išmokau vieną dalyką - mes esame tokie, apie ką mąstome! Moksliškai patikrinta, kaip veikia smegenys. Kartokite sau daug kartų "man bloga, man negera, man depresija", ir tai turėsite! Kartokite šimtą kartų "taip, taip, taip", "aš esu laimingas, stiprus", ir pamatysite, gal atrodo kvailai iš šono, bent tuo metu tikrai pasijusite geriau. Paskaitykite knygą - "Smegenų jungiklis". Nepasiduokite. Būtent, kai visas gyvenimas nemielas, labai sunku būtent prisiversti tai daryti, kažką pozityvaus. Bet verta! Nepasiduokite depresijai, blogoms mintims. Ir sportuokite, eikite į gamtą, mokykitės kvėpuoti, meditacijos - tiesiog išmokite nežiūrėti taip rimtai į gyvenimą, tai tik žaidimas. Ir dzin, ką ten kas pasakė, ką ten kas mąsto apie Jus.

Galite man parašyti, kas norite - [email protected], visada pasidalinsiu patirtimi, padėsiu, aš tai praėjau ir dabar džiaugiuosi gyvenimu, mokausi naujų kalbų, keliauju. Sėkmės Jums.

As nezinau kas man, bet as vakarais galvoju apie save ir pradedu verkti, nes tiesiog noriu iseiti... Mane brolis musa, kiekviena diena verkiu, apie tai kalbejau su mama, bet nieko niekas manes nenori klausyt, todel noriu iseit, manes niekas neklauso... as pagalvoju apie savo ateiti ir pradedu verkti, noriu mirti...

Labas, aš Rūta, man 19 metų. Ko gero man depresija. Būtų gerai, kad tai tik ir būtų. Kadangi, mano mama sirgo šizofrenija... Tai daug ką pasako. Pastaruoju metu daug mąstau apie save. Bandau mąstyti apie ateitį, bet kiekvieną kartą suprantu, kad nieko nenoriu iš gyvenimo, nieko iš jo nesitikiu ir apskritai, nenoriu gyventi. Viešumoje esu aktyvi, bendraujanti ir linksma. Visi mane apibūdina kaip "kompanijos siela". Niekas negalėtų net įtarti, kad turiu emocinių problemų, nes esu įvaldžiusi gebėjimą prisidengti kauke. Grįžusi namo, būnant vienai aplanko įvairios mintys. Mane lengva įskaudinti, todėl bet koks mažmožis man atrodo didžiausia katastrofa, dėl kurios labai nervinuosi. Artimųjų išreikšti nepasitenkinimai, blogi žožiai skamba kaip skaudžiausias dalykas, po kurio verkiu keletą dienų, prarandu norą kažką daryti: bendrauti, kalbėtis, valgyti, mokytis ar užsiimti kažkokia veikla. Dėl visko pradedu kaltinti save, pradedu save menkinti savo akyse. Noras pasitraukti iš gyvenimo mane seka kiekvienam konflikte.

Kadaise be galo mėgau menus. Piešiau. Muzika buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis, be kurios negalėdavau nei dienos. Dabar jaučiuosi tokia beviltiška, nes niekuo nebeužsiimu, apart ėjimo į mokyklą ir mokymąsi (ką darau praktiškai per prievartą). Hobių nebeturiu, nei groju, nei dainuoju, nei piešiu. Esu mieguista, visada noriu miegoti. Kartais ir norisi užmigti amžinu miegu... Vakarais iš niekur nieko pradedu verkti, nes tiesiog pasidaro liūdna. Ir taip diena iš dienos, savaitė po savaitės...

Is tikro man jau atsibodo viskas, kad as toks durnas ir nieko nesugebu padaryt gerai. Jau toks nevykelis esu, kad kazin toki ar rasi kur nors... Man 24m jau, o nieko nepasiekes isvis 12 klasiu tik baiges. Draugu nera, panos taip pat. Kazkada geriau buvo siek tiek, auto buvo, teises, pinigu, kad tuom nepasinaudojau normaliai. O dabar kaip viska praradau dar labiau esu niekas. Psichiatrinej buvau 2 metus, neperseniausiai issejau. Mano diagnoze sizofrenija + depresija dar priedo sociofobija (bijau zmoniu belekaip, bendraut su jais), bet kam cia rupi. Esme prie kompo praleides visa gyvenima beveik, tai ko noret is manes. Toks asilas, is kur as sugalvojau, internete kazino pradejau zaist nesenai, paskutinius pinigus apie 2 tukstancius euru pralosiau. Nezinau kas man daros, logiskai negaliu visko suprast. Dabar be bapkiu visiskai, nera nuo ko pradet. Zodziu man siandien galutinis taskas yra, rytoj reiks nusokt nuo pastato kokio. Uzteks cia leist dienas i niekur kaip asilui. Bandziau kazkur pries 3m, tabletem nusinuodyt, bet pasirodo neveiksminga buvo takart... Viso R.I.P greiciausia ryt. Einu parukyt.

Kitiems nesiulau zudytis, nes tikiu kad jums pageres...