Adriblastina PFS

TVIRTINU Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos Viršininkas V. Budnikas 2000 …….. ……..

Informacinis lapelis

ADRIBLASTINA ® PFS Doksorubicino hidrochloridas (Doxorubicini hydrochloridum) Paruoštas vartoti injekcinis tirpalas Adriblastina (doksorubicino hidrochloridas, adriamicino hidrochloridas) – tai antraciklinų grupės antibiotikas nuo vėžio. Jis išskirtas Pharmacia & Upjohn S.p.A. Research Laboratories iš Streptomyces peucetius var. caesius kultūros. Adriblastinos PFS sudėtyje yra doksorubicino hidrochlorido rūgštiniame tirpale (stabilizuota pH – 3). Biologinis veikimas Adriblastinos veikimo mechanizmas susijęs su jos gebėjimu prisijungti prie DNR ir slopinti nukleino rūgščių sintezę. Tyrimais su auginamomis ląstelėmis nustatyta, kad adriblastina greitai patenka į ląsteles ir daugiausia kaupiasi perinukleoliariniame chromatine. Nustatyta, kad šis vaistas greitai slopina mitozinį aktyvumą ir nukleino rūgščių sintezę, sukelia chromosomų aberacijų. Su gyvūnais atliktais tyrimais nustatyta, kad adriblastina veikia daug eksperimentinių navikų ir slopina imuninę sistemą. Deja, šis vaistas taip pat sukelia įvairių toksinių poveikių: kardiotoksinį poveikį (triušiams ir žiurkėms), sėklidžių atrofiją (žiurkėms ir šunims) ir slopina kaulų čiulpų funkciją (visoms tirtoms gyvūnų rūšims). Klinikinė farmakologija Farmakokinetikos tyrimais nustatyta, kad, pavartojus žymėtos adriblastinos į veną, jos koncentracija plazmoje iš pradžių mažėja greitai, o vėliau vyksta lėta ekskrecija su šlapimu ir tulžimi. Tikriausiai tai priklauso nuo antibiotiko prisijungimo prie audinių. Fluorimetriniais metodais nustatyta, kad per 5 dienas maždaug 5( pavartotos dozės išsiskiria su šlapimu. Pagrindinis eliminacijos būdas – ekskrecija su tulžimi. Per 7 dienas 40-50( pavartotos dozės randama šlapime ir išmatose. Sutrikus kepenų funkcijai, vaisto ekskrecija sulėtėja, todėl plazmoje ir audiniuose jo susikaupia daugiau. Pro hematoencefalinį barjerą adriblastinos nepatenka. Indikacijos Adriblastina veiksmingai vartojama sergant daugeliu piktybinių navikų: regresuoja krūties, plaučių, šlapimo pūslės, skydliaukės ir kiaušidžių karcinomos, kaulų ir minkštųjų audinių sarkomos, Hodžkino ir ne Hodžkino limfomos, neuroblastoma, Vilmso navikas, ūminė limfoblastinė leukemija ir ūminė mieloblastinė leukemija. Kontraindikacijos Adriblastinos vartoti negalima, jei yra kliniškai išreikštas kaulų čiulpų funkcijos susilpnėjimas, sukeltas ankstesnio gydymo priešvėžiniais vaistais ar radioterapijos, arba jeigu jau suvartota rekomenduojama kumuliacinė adriblastinos arba daunoblastinos dozė (žr. skirsnyje "Perspėjimai"). Adriblastinos nerekomenduojama vartoti pacientams, sergantiems arba anksčiau sirgusiems širdies ligomis, nors ir nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadas apie šio rizikos faktoriaus svarbą adriblastinos kardiotoksiniam poveikiui. Vietiškai į šlapimo pūslę adriblastinos negalima vartoti sergant šlapimo pūslės navikais, kuriuos komplikuoja uretros susiaurėjimas, trukdantis naudoti uretros kateterius, arba įprastiniams vaistams atsparia šlapimo takų infekcija. Be to, adriblastinos negalima vartoti, jei padidėjęs jautrumas hidroksibenzoatams. Dozavimas Į veną Vartojant adriblastiną priešnavikinei monoterapijai, rekomenduojama dozė suaugusiems – 60-75 mg/m2 kūno paviršiaus ploto. Ji švirkščiama į veną kas 3 savaites, priklausomai nuo kaulų čiulpų rezervo. Jei jis nepakankamas dėl senyvo amžiaus, ankstesnio gydymo ar navikinės infiltracijos, rekomenduojama mažesnė dozė – 60 mg/m2. Aukščiau nurodytą dozę galima sušvirkšti iš karto arba suvartoti per 2-3 viena po kitos einančias dienas. Vaikams šį vaistą siūloma dozuoti kitaip: po 30 mg/m2 per parą 3 dienas iš eilės į veną. Gydymo kursą reikėtų kartoti kas 4 savaites. Kumuliacinė adriblastinos dozė į veną, nepriklausomai nuo dozavimo tvarkos, turėtų neviršyti 550 mg/m2 kūno paviršiaus ploto (žr. skirsnyje "Perspėjimai"). Šiuo metu adriblastina ekstensyviai vartojama ir sudėtinei chemoterapijai. Derinant su kaulų čiulpus slopinančiais vaistais, adriblastinos paprastai vartojama po 25-50 mg/m2, o su kaulų čiulpų neslopinančiais vaistais – po 60-75 mg/m2 kas 3-4 savaites. Pacientams, sergantiems kepenų nepakankamumu, adriblastinos reikėtų skirti mažesnėmis dozėmis, kad nepadidėtų bendrasis toksiškumas. Kai bilirubino koncentracija serume yra maždaug 1,2-3 mg( (20-50 (mol/l), o bromsulfaleino susilaikymas – 9-15(, adriblastiną paprastai rekomenduojama vartoti dvigubai mažesnėmis dozėmis. Kai bilirubino koncentracija serume ir bromsulfaleino susilaikymas dar didesni, adriblastiną rekomenduojama vartoti keturis kartus mažesnėmis negu įprastinė dozėmis. Per inkstus išsiskiria nedaug adriblastinos, todėl, sergant lengvu ar vidutinio sunkumo inkstų nepakankamumu, mažinti rekomenduojamos dozės dažniausiai nereikia. Į šlapimo pūslę Rekomenduojama dozė vienai instiliacijai į šlapimo pūslę (vietiniam vartojimui) – 30-50 mg. Ji vartojama intervalais nuo savaitės iki mėnesio. Vartojimo dažnį ir trukmę parenka gydytojas, atsižvelgdamas į tai, ar vaistas vartojamas profilaktikai (po transuretrinės rezekcijos), ar gydymui. Vartojant adriblastiną į šlapimo pūslę, rezorbuojasi ir patenka į sisteminę kraujotaką labai mažai vaisto, todėl nekyla problemų, būdingų vartojimui į veną. Perspėjimai Gydymo adriblastina pradžioje paciento būklę reikėtų atidžiai ir dažnai tikrinti. Dažnai susilpnėja kaulų čiulpų funkcija, todėl reikėtų kruopščiai tikrinti eritrocitų, leukocitų ir trombocitų skaičių. Vartojant šį vaistą rekomenduojama tvarka, leukopenija paprastai būna trumpalaikė; leukocitų skaičius mažiausias būna praėjus 10-14 dienų po vaisto vartojimo, o sunormalėja iki 21-os dienos. Prieš skiriant šio vaisto ir galbūt gydymo metu rekomenduojama daryti įprastinius klinikinius laboratorinius kepenų funkcijos tyrimus (SGOT, SGPT, šarminės fosfatazės, bilirubino, bromsulfaleino). Ypatingą dėmesį reikėtų skirti adriblastinos kardiotoksiniam poveikiui. Kai kumuliacinė dozė mažesnė kaip 550 mg/m2, širdies nepakankamumo pavojus yra labai mažas (<1(), tačiau, ją viršijus, gerokai padidėja. Pacientams, kuriems taikyta tarpuplaučio srities radioterapija, ši riba yra mažesnė (400 mg/m2). Individualiai parenkant suminę adriblastinos dozę, reikėtų atsižvelgti į kartu taikomą ir anksčiau taikytą gydymą kitais potencialiai kardiotoksiškais vaistais, pavyzdžiui, ciklofosfamidu ar daunorubicinu. Širdies nepakankamumas gali pasireikšti praėjus kelioms savaitėms po adriblastinos vartojimo, o įprastiniai jam gydyti vartojami vaistai dažnai būna neveiksmingi. Prieš kiekvieną gydymo kursą ir po jo visiems pacientams patartina užrašyti EKG. Kai kurie EKG pokyčiai, pavyzdžiui, suplokštėjęs arba inversinis T dantelis, ST depresija ir aritmijos nerodo, kad adriblastinos vartojimą reikia nutraukti. Sumažėjęs QRS komplekso voltažas laikomas specifiškesniu požymiu, leidžiančiu numatyti kardiotoksinį poveikį. Jei jis sumažėjo, būtina kruopščiai apsvarstyti, ar laukiamas palankus tolesnio gydymo poveikis yra didesnis už negrįžtamojo širdies pažeidimo pavojų. Suvartojus didelę kumuliacinę dozę, širdies nepakankamumas gali pasireikšti net iki tol nebuvus pokyčių. Galimi adriblastinos nepageidaujami poveikiai vyrų ir moterų vaisingumui, teratogeninis poveikis ir galimas vaisiaus pažeidimas adekvačiai neištirti. Vis dėlto, remiantis eksperimentinių tyrimų duomenimis reikėtų manyti, kad adriblastina gali sumažinti vaisiaus gyvybingumą, todėl nėščioms moterims šio vaisto nereikėtų vartoti. Nustatyta, kad šis vaistas (kaip ir dauguma kitų citotoksinių bei slopinančių kaulų čiulpus) tam tikromis eksperimento sąlygomis yra kancerogeniškas gyvūnams. Pavartojus adriblastinos, iki 1-2 parų šlapimas gali būti raudonas dėl vaisto poveikio. Taikant ūminės nelimfocitinės leukemijos polichemoterapiją doksorubicinu ir citarabinu 3 dienas iš eilės, gali išopėti storoji žarna ir pasireikšti jos nekrozė. Šios komplikacijos gali sąlygoti mirtį nuo kraujavimo ar infekcijos. Kad adriblastinos tirpalo nepatektų ant odos, su šiuo vaistu dirbančiam medicinos personalui rekomenduojama mūvėti apsauginėmis pirštinėmis. Jei vis dėlto tai atsitiko, patartina nedelsiant švariai nuplauti vandeniu su muilu. Vartojant adriblastiną į šlapimo pūslę, reikia specialių atsargumo priemonių: švariai plauti sritį aplink uretros angą instiliacijos metu ir tuoj po to, kai tirpalas pašalinamas iš šlapimo pūslės. Nepageidaujamos reakcijos Vartojant į veną Dvi svarbiausios nepageidaujamos reakcijos – kaulų čiulpų slopinimas ir kardiotoksinis poveikis (žr. skirsnyje "Perspėjimai"). Dažniausias nepageidaujamas poveikis – alopecija (pasireiškia 85( atvejų). Vyrams tuo pat metu nustoja augti barzda. Baigus gydyti, plaukai ir barzda paprastai atauga. Praėjus maždaug 5-10 dienų po vaisto vartojimo, gali pasireikšti stomatitas, kuriam būdingos skausmingų erozijų sritys, ypač liežuvio šonuose ir poliežuvinėje gleivinėje. Kai adriblastina vartojama 3 dienas iš eilės, stomatitas pasireiškia dažniau ir būna sunkesnis. Be to, gali pasireikšti virškinimo trakto sutrikimų, pavyzdžiui, pykinimas, vėmimas ir viduriavimas. Jei, vartojant adriblastiną, įvyksta ekstravazacija, vaistas sukelia sunkų audinių pažeidimą, įskaitant nekrozę. Ekstravazacijos pavojus yra didesnis, vartojant vaistą į smulkią veną arba pakartotinai į tą pačią veną. Aprašyta venų sklerozės atvejų (žr. skirsnyje "Perspėjimai"). Vartojant į šlapimo pūslę Gali pasireikšti hematurija, šlapimo pūslės ir uretros deginimo ar badymo pojūtis, dizurija, strangurija ir dažnas šlapinimasis. Šios reakcijos paprastai būna neintensyvios ir trumpalaikės. Aprašyta retų atvejų, kai, gydant doksorubicinu kartu su kitais DNR pažeidžiančiais priešvėžiniais vaistais, pasireiškė antrinė ūminė mielogeninė leukemija (su preleukemine faze arba be jos). Šios leukemijos galėjo turėti trumpą latentinį laikotarpį. Vartojimas Išgerta adriblastina PFS neaktyvi. Jos negalima vartoti į raumenis ar intratekaliai. Adriblastina PFS švirkščiama į veną (nemaišyti su kitais vaistais) arba, kai navikai gydomi lokaliai, lėtai infuzuojama į arteriją ar vartojama vietiškai į šlapimo pūslę (per kateterį). Jei adriblastina PFS vartojama į veną, ją rekomenduojama švirkšti per vamzdelį į laisvai infuzuojamą fiziologinį tirpalą. Prieš tai būtina patikrinti, ar adata tikrai venoje. Šis vartojimo būdas sumažina vaisto ekstravazacijos į audinius šalia venos pavojų ir užtikrina venos praplovimą po vartojimo. Adriblastinos PFS negalima maišyti su heparinu, kadangi gali iškristi nuosėdų. Adriblastiną PFS galima vartoti kartu su kitais chemoterapiniais vaistais nuo vėžio, tačiau negalima maišyti viename švirkšte. Vaisto forma ir pakuotė Buteliuke yra 10 mg arba 50 mg doksorubicino hidrochlorido fiziologiniame druskos tirpale (vaisto koncentracija – 2 mg/ml). Farmacinės atsargumo priemonės Personalas, dirbantis su adriblastina, turi dėvėti apsauginius drabužius: akinius, vienkartines pirštines ir kaukę. Nėščioms moterims dirbti su vaistu negalima. Visus daiktus, naudotus vaistui ruošti, vartoti ar valyti, reikia tinkamai apdoroti. Į akis ar ant odos netyčia patekusi vaistą reikėtų nedelsiant nuplauti dideliu vandens kiekiu arba vandeniu su muilu. Reikėtų kreiptis į gydytoją. Išsipylusį ar prasisunkusį vaistą reikėtų apdoroti atskiestu natrio hipochlorito tirpalu (užterštas vietas geriausia būtų pamirkyti), o paskui nuplauti vandeniu. Iki vartojant vaistą laikyti šaltoje (2-8(C) tamsioje vietoje, dėžutėje. Nesuvartotą tirpalą saugiai išmeskite. Gamintojas Pharmacia & Upjohn

2003-10-24

Vertė R. Jankūnas

Teksto redaktorė T. Leskauskienė