Alkoholis galėjo sugriauti gyvenimą

Alkoholizmas - liga, galinti sugriauti ne tik sergančio žmogaus, bet ir jo artimųjų gyvenimą. Į tai negalima žvelgti lengvabūdiškai, nes itin dažnai ligonis mano, kad gali susitvarkyti su šia problema. Tačiau laikui bėgant ji tampa vis sudėtingesnė ir alkoholiko būklė vis blogėja. Tad jam gali padėti tie, kurie sugebėjo įveikti save ir mesti gerti. Anoniminių alkoholikų (AA) draugijos nariai, dalindamiesi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, tikisi padėti ir sau, ir kitiems pasveikti, pažvelgti į gyvenimą ir į save kitaip.

Slydo iš rankų

AA draugijos nariai pasakoja apie savo gyvenimą ir tikisi, kad jų patirtis gali išgelbėti ne vieną asmenį, įklimpusį į alkoholizmo liūną. Rasa (vardas pakeistas) tikino, kad jos nuopuolio istorija prasidėjo prieš gerą dešimtmetį, tačiau atrodo, jog viskas vyko tarsi vakar. Tuo metu moters gyvenimas griuvo, o ji nežinojo kodėl.

„Buvau 33-ejų, nusivylusi, sutrikusi, pilna baimės, besigūžianti. Dabar jau žinau, kas tuo metu su manimi vyko. Tai buvo mano moralinė degradacija, jos priežastis - alkoholis, o jį pradėjau vartoti anksti. Tai būdavo tarsi priemonė pasijusti laimingesnei ir galų gale svaigalai tapo mano kasdienybės dalimi", - savo istoriją pradėjo pasakoti Rasa.

Ji tikino, kad augo nedarnioje šeimoje, tėvas buvo alkoholikas. Mergaitė dažniau paramos sulaukdavo iš giminių, o ne iš tėvo, tad anksti tapo savarankiška. Rasa buvo tikra: kai taps pilnametė, gyvens kitaip nei jos šeima ir bus laiminga. Tačiau likimas susiklostė kitaip - ji pati pradėjo vis dažniau kilnoti taurelę.

„Kuo daugiau gėriau, tuo labiau panėšėjau į savo tėvą. Pagiringomis naktimis dažnai mane užvaldydavo sąžinės graužatis, būdavo baisu. Sveikas protas kuždėjo, kad visas gyvenimas griūna, reikia ką nors daryti, bet vis atidėliojau ir nesiėmiau jokių veiksmų, kad viską pakeisčiau, - savo išgyvenimais dalijosi moteris. - Vis sakydavau sau, kad rytoj viskas bus kitaip, bet ateidavo kita diena, o aš nieko nesiimdavau. Žinojau, kad dėl to kaltas alkoholis, suvokiau, kad galiu susitvarkyti, bet man nepavyko. Griuvau, kėliausi, gyvenimas tapo nevaldomas."

Moteriai viskas tarsi slydo iš rankų, darbe jautėsi įtampa, vis silpnėjo ryšys su sūnumi. Rasai vaikas buvo itin svarbus, ji vis prisimindavo savo santykius su tėvu, kai būdama maža jausdavo neapykantą, gėdą, nesaugumą. Tie prisiminimai ir santykiai su sūnumi buvo tarsi varomoji jėga. Ji paskatino keistis - juk jos vaikas jautė tą patį, ką ji išgyveno augdama šalia tėvo alkoholiko. Tuo metu Rasos sūnui buvo trylika metų, ji dažnai žadėdavo vaikui pasikeisti, tačiau ne iškart sugebėjo tai padaryti.

Suprato, kad reikia pagalbos

Moteris mėgaudavosi stipriaisiais gėrimais. Išgėrus taurę, ją apimdavo palaima, dingdavo visos problemos. Tačiau po kiek laiko Rasai į galvą braudavosi neramios mintys - juk besirausiantieji po konteinerius kažkada taip pat turėjo namus, šeimas, darbus. Rasa pajuto, kad jei nieko nesiims, gali tapti tokia pat.

„Ilgai galvojau, kaip išbristi iš priklausomybės, ir kreipiausi į psichologą. Prisimenu sūnaus akis, kurios tarsi klausdavo, ar ką nors darau, kad pasikeisčiau. Pas specialistą nueiti buvo labai sunku, vis atidėliodavau, tačiau kartą pasiryžau. Papasakojau, kaip sunku ir gerti, ir negerti. Juk tuo metu vartodavau alkoholį tam, kad neišprotėčiau, mesti gerti bandydavau, kad nedegraduočiau. Deja, psichiatras negalėjo man padėti. Jis paaiškino, kad tai, kas darosi su manimi, yra alkoholizmas, tai galima slopinti vaistais. Bet buvo aišku, kad medikamentai manęs neišgelbės. Turėjau pati ką nors daryti", - prisiminė savo išgyvenimus „Sekundės" pašnekovė.

Psichiatras Rasai patarė kreiptis į Anoniminių alkoholikų draugiją. Jis tikino, kad daug pacientų ten nuėjo ir po to nebesilankydavo pas jį, matyt, žmonėms draugija padėjo. Moteris patikėjo specialistu ir pirmą kartą apsilankė susirinkime. Susitikimo metu ją apėmė apmaudas, kad tiek laiko gėrė ir nesulaukė pagalbos. AA draugijoje ji sutiko laimingus žmones, jie buvo savi, ir Rasa pajuto, kad čia yra jos vieta.

AA draugijoje moterį priėmė draugiškai, nekamantinėjo, ji tiesiog sėdėjo ir klausėsi, kaip sekasi metusiesiems gerti.

„Niekada nesuabejojau istorijų tikrumu, pamačiau, kad galiu būti laiminga. Aplinkinių patirtis parodė, kad susirinkimai jiems padėjo atsisakyti alkoholio, o lankydamasi susibūrimuose suvokiau, kad svaiginamasi dėl įvairių priežasčių. Geria nesveikai mąstantys žmonės, o tuo metu gyvenau pagal neteisingas nuostatas, kurias suformavo šeima ir aplink mane buvę žmonės. Jie toleravo alkoholio vartojimą, tokias linksmybes ir nesistebėjo, kad gerdavau keletą dienų. Tai man buvo tapę norma", - atvirai pasakojo Rasa.

Galima pasimokyti

Rasa Anoniminių alkoholikų draugijoje sužinojo apie dvylikos žingsnių programą. Išgyvenusi nelaimingą vaikystę moteris paklydo, tačiau dvylikos žingsnių programa išmokė ją gyventi tinkamai. Ji stebi ateinančius į AA susirinkimus žmones ir yra įsitikinusi, kad labai dažnai į alkoholizmą pastūmėja šeimos modelio nebuvimas. Iš pasąmonės išplaukiantys vaikystės prisiminimai dažnai verčia elgtis klaidingai.

„Gal paradoksalu, bet savo praeityje nematau nieko skaudaus. Būdavo situacijų, kai grįžusi girta iš taksi išgriūdavau visų kaimynų akivaizdoje. Kitą dieną nieko neprisimindavau. Jei sakydavo, kad taip buvo, man tai atrodė sveiku protu nepaaiškinama. Būdavo baisu, kai aplinkiniai papasakodavo, kaip elgiausi, tai mane vėl skatino gerti, tačiau tai darydavau viena namuose. Žinojau, kad tada niekas nepamatys manęs girtos, neprikrėsiu kvailysčių. Žinoma, rytai būdavo baisūs, tada save niekindavau, o tai skatindavo vėl gerti, kad galėčiau pateisinti save. Dabar žinau, kad tai buvo liga ir priklausomybė, ją galbūt lėmė genetiniai ar socialiniai veiksniai, to anksčiau nesupratau, susidomėjau šia problema tik tuomet, kai atėjau į AA draugiją", - tikino Rasa.

Moteris džiaugiasi, kad noras gerti dingo. Ji išmoko laimingai gyventi, tačiau praeities pamiršti negali, ją analizuoja ir mokosi iš padarytų klaidų. Rasai tai tarsi lobis, iš kurio galima pasimokyti. Savo istoriją ji sutiko papasakoti tam, kad moterys, kurioms sunku, kurios geria namuose, žinotų, jog yra draugija, galinti padėti. Svarbu, kad alkoholizmo liga sergantys žmonės nebijotų ateiti ir pasiryžtų mesti gerti.

„Buvau pragėrusi darbą, giminės svarstė, ar nereikia iš manęs atimti vaiko. Vieni barė, kiti gailėjosi, treti buvo abejingi. Man pačiai reikėjo nuspręsti, ar noriu ieškotis pagalbos. Alkoholikai - išpuikę žmonės, jie stengiasi kuo ilgiau neigti problemą, ilgai neprašo pagalbos, tačiau suradę ją gali pasikeisti ir tapti laimingesni", - tvirtino „Sekundės" pašnekovė.

Anoniminių alkoholikų draugija pasaulyje veikia nuo 1935-ųjų, Lietuvoje - nuo 1988 metų. Dabar pasaulyje yra daugiau nei 104000 AA grupių. Jose - apie 2000000 narių. Lietuvoje veikia 133 AA grupės. 11 lietuvių AA grupių veikia užsienyje (Airijoje, Anglijoje, JAV). AA - tai vyrų ir moterų draugija. Žmonės dalijasi savo patirtimi, jėgomis, viltimi, nori padėti sau ir kitiems sveikti nuo alkoholizmo. Vienintelė sąlyga būti draugijos nariu - noras mesti gerti.