Ar religingi žmonės yra geresni?

Nemažai amerikiečių įsitikinę, kad netikintys žmonės turi silpnesnį moralės pojūtį. Prieš metus atlikta apklausa parodė, kad dauguma JAV gyventojų prezidento rinkimuose nebalsuotų už ateistą. Jie verčiau rinktųsi musulmoną, homoseksualą ar žydą, rašo Slate.com.

Žymi dalis taip manančių žmonių galvoja, jog individo moralė tiesiogiai priklauso nuo tikėjimo į Dievą. Kitokią nuomonę turintys pasaulietininkai tvirtina, kad religija žmones daro blogesnius. Taigi kurie iš jų teisesni?

Teigiamas religijos poveikis visuomenei dažnai paremiamas istoriniais pavyzdžiais lyginant tikinčiųjų ir netikinčiųjų nuodėmes. Nuolat primenama, kaip ateistinės bendruomenės šalininkas Stalinas vykdė vienas didžiausių žudynių žmonijos istorijoje.

Atlikdami mokslinį eksperimentą, psichologai Ara Norenzayan ir Azimas Shariffas pusei dalyvių įteikė po 10 dolerių ir dvasingu - religiniu žodynu paaiškino, jog šiuos pinigus galima pasilikti sau arba pasidalinti jais su nepažįstamu žmogumi. Antroji eksperimente dalyvavusių žmonių grupė taip pat gavo po 10 dolerių, tačiau minėtos instrukcijos, ką su jais daryti, buvo perteiktos formaliais žodžiais be užuominų į religiją ar moralę.

Paaiškėjo, kad pirmoji grupė buvo du kartus labiau linkusi dalintis pinigais nei antroji. Psichologai tokį elgesį aiškiną tuo, jog pirmosios grupės eksperimento dalyviai labiau rūpinosi savo reputacija, kadangi „juos stebi Dievas". Tai pasitvirtina ne tik religiniame kontekste. Pavyzdžiui, nustatyta, jog žmonės daug labiau linkę tikėti tais reklaminiais plakatais, kuriuose atvaizduotos akys.

Galima manyti, kad tikintieji elgiasi geriau, kadangi jie niekuomet nesijaučia esantys vieni. Jungtinėse Valstijose galima pastebėti ryšį tarp tikėjimo intensyvumo ir to, ką apibendrintai galima pavadinti gerumu. Statistika rodo, kad ateistai mažiau linkę aukoti labdarai, duoti kraujo ar išmaldos benamiams nei tikintieji. Be to, religingi žmonės dukart dažniau teigė esantys laimingi nei pasaulietininkai.

JAV yra viena religingiausių Vakarų valstybių, o vienas laidų vedėjas šią šalį pavadino „geriausia Dievo žmonėms suteikta valstybe". Po tokių išvadų būtų galima manyti, kad mažiau religingose šalyse žmonės vieni kitiems yra blogesni nei amerikiečių atveju.

Visgi tokią nuomonę galima nesunkiai sukritikuoti. Kalbant apie ateistines visuomenes, reikėtų vengti kalbėti apie tokias šalis, kaip Kinija ar Šiaurės Korėja. Šiuo atveju reikia galvoti apie valstybes, kuriose žmonės laisvai pasirenka būti ateistais.

Pirmiausiai dėmesys krypsta į danus ir švedus - bene mažiausiai religingus žmones Žemėje. Jie neina į bažnyčias, nesimeldžia namuose, netiki nei pragaru, nei dangumi, nei Dievu. Nepaisant to, danai ir švedai yra ypatingai palankūs vieni kitiems. Šiose valstybėse yra geriausios valstybinės socialinės ir sveikatos apsaugos sistemos, didžiausias socialinės lygybės laipsnis. Net netikėdami Dievą, danai bei švedai įvykdo daug mažiau tokių nusikaltimų, kaip išprievartavimai ar žmogžudystės, nei amerikiečiai.

Pasirodo, jog šios Skandinavijos šalys nėra vienintelės išimtys. 2005 m. Gregory Paulas ištyrė 18 demokratinių valstybių, kuriose pastebėta tendencija, kad labiau ateistinėse visuomenėse įvykdoma mažiau žmogžudysčių, savižudybių, abortų, pasitaiko mažiau paauglių nėštumo atvejų.

Taigi religingumo ir gerumo ryšys yra painus. JAV kontekste, atrodo, galima teigti, jog kuo žmogus labiau tiki Dievą, tuo jis yra geresnis. Kita vertus, ateistinės visuomenės daugelyje sričių lenkia pamaldžias šalis.

Yale universiteto profesorius psichologas Paulas Bloomas religijos įtaką žmonijai aiškina keletu aspektų. Pirmiausiai, žmonės tiki kūno ir proto nepriklausomumu. Tai paaiškina, kodėl žmonės tiki pomirtiniu sielos gyvenimu. Antra, religija suprantama per Dievo asmenį, kuris daro stebuklus, arba per moralės prizmę (pavyzdžiui, įsitikinimas, kad abortas yra žmogžudystė).

Taip pat religija matoma ir kaip tam tikrų apeigų bei ritualų išraiška: sakramento suteikimas, žvakių deginimas. Galiausiai, religija atlieka ir bendruomenės telkimo funkciją: bažnyčia, parapija vienija žmones ir skatina juos bendrauti bei bendradarbiauti.

P. Bloomo nuomone, vienintelis pozityvus religijos vaidmuo yra paskutinysis, tai yra bendruomeniškumo skatinimas. Žmonėms daugiau gėrio suteikia veikimas kartu nei baimė, jog tave nuolatos stebi Dievas.

Minėti danai ir švedai, nepaisant jų nereligingumo, turi stiprias bendruomenes. Net netikėdami aukštesnėmis galiomis, jie laiko save krikščionimis: tuokiasi bažnyčiose, krikštija vaikus, aukoja bažnyčioms pinigų, galų gale jaučiasi tos religinės bendruomenės dalimi. Skandinavijos krikščionis būtų galima palyginti su Amerikos žydais, kurie kartu turi ir pasaulietines pažiūras, ir stiprų bendruomeniškumo jausmą, ir gero elgesio praktiką.

Tuo tarpu JAV ateistai dažnai paliekami už bendruomenių ribų. Pagal anksčiau išdėstytus argumentus, tai ir paaiškintų, kodėl JAV ateistai jaučiasi mažiau laimingi, neaukoja labdarai. Geras elgesys paaiškinamas ne religine ideologija, bet religiniu dalyvavimu. Atstumtieji pasaulietininkai negauna tų bendruomenių teikiamos naudos, todėl nejaučia pareigos nieko joms duoti.

Taigi Amerikos ateistų moralė ir jų pasaulietinės nuostatos neturi nieko bendra kalbant apie gerą ar blogą elgesį. Jie jaučiasi atskirti nuo visuomenės, kurioje yra daug tikinčių žmonių, manančių, jog jų religijos neišpažįstantys žmonės yra nemoralūs ir nepatriotiški.