FARMORUBICIN RD

TVIRTINU Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos viršininka V. Basys s 2003 m. …….. ……..

VAISTINIO PREPARATO CHARAKTERISTIKŲ SANTRAUKA

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

FARMORUBICIN RD 10 mg milteliai ir tirpiklis injekciniam tirpalui FARMORUBICIN RD 50 mg milteliai injekciniam tirpalui

2. kokybinė ir kiekybinė sudėtis

Viename buteliuke yra 10 mg liofilizuotų epirubicino hidrochlorido miltelių. Viename buteliuke yra 50 mg liofilizuotų epirubicino hidrochlorido miltelių.

3. vaisto forma Buteliuke yra 10 mg ar 50 mg liofilizuotų raudonos spalvos miltelių.

4. klinikinĖ informacija

4.1 Terapinės indikacijos

Epirubicinas sukelia reikšmingą gydomąjį poveikį sergant daugeliu piktybinių ligų, tarp jų: • šlapimo pūslės pereinamųjų ląstelių vėžys • ankstyvos stadijos krūties vėžys • metastazavęs ir pažengęs krūties vėžys • stemplės ir skrandžio vėžys • galvos ir kaklo vėžys • pirminis hepatocelinis vėžys • ūminė leukozė • nesmulkialąstelinis plaučių vėžys • smulkialąstelinis plaučių vėžys • ne Hodžkino limfoma • Hodžkino limfoma • dauginė mieloma • kiaušidžių vėžys • hormonams atsparus prostatos vėžys • tiesiosios žarnos vėžys • minkštųjų audinių ar kaulų sarkoma.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Epirubicinas yra citotoksinis vaistas, kurio vėžiu sergantiems pacientams paprastai injekuojama į veną. Vis dėlto nustatyta, kad šis vaistas taip pat veiksmingas vartojant į šlapimo pūslę gydyti paviršiniam šlapimo pūslės vėžiui bei naviko atsinaujinimo profilaktikai po transuretrinės rezekcijos. Epirubicinas taip pat vartojamas į arteriją norint sukelti intensyvų lokalų poveikį ir mažesnį sisteminį toksiškumą. Šis gydymo būdas potencialiai pavojingas, jis gali sukelti plačią perfuzuojamo audinio nekrozę, todėl taip gydyti gali mėginti tik gydytojas, gerai įvaldęs šį būdą.

Injekavimas į veną

Dozė paprastai apskaičiuojama pagal kūno paviršiaus plotą (mg/m2). Suminė epirubicino dozė vienam gydymo kursui gali būti skirtinga, ji priklauso nuo specifinio gydymo režimo (pvz., kai šio vaisto skiriama monoterapijai ar kartu su kitais citotoksiniais vaistais) ir terapinės indikacijos (pvz., plaučių vėžiui gydyti epirubicino taip pat skiriama didesnėmis dozėmis negu įprastinės).

Įprastinė dozė. Jei epirubicino skiriama monoterapijai, tai rekomenduojama gydymo kurso dozė suaugusiems yra 60-90 mg/m2 kūno paviršiaus ploto. Suminę ciklo dozę galima skirti iš karto arba padalyti ir suvartoti per 2-3 dienas (iš eilės). Jei atsigavimas po vaisto sukelto toksinio poveikio (ypač kaulų čiulpų slopinimo ir stomatito) normalus, gydymo kursą galima kartoti kas tris savaites.

Didelė pradinė dozė. Didelę pradinę dozę galima skirti gydant krūties ir plaučių vėžį. Vien tik epirubicino dozė suaugusiems yra 90-135 mg/m2 pirmąją ciklo dieną ar 45 mg/m2 pirmąją, antrąja ir trečiąją dienomis kas 3- 4 savaitės. Vartojant preparatų derinius, rekomenduojama didžiausia pradinė dozė yra 120 mg/m2 pirmąją dieną kas 3-4 savaitės.

Sutrikusi inkstų funkcija. Nėra specifinių rekomendacijų, nes nedidelis kiekis buvo tirtas, tačiau pacientams, sergantiems sunkiu inkstų nepakankamumu (serumo klirensas >5 mg/dl) reikia skirti mažiausią pradinę dozę.

Sutrikusi kepenų funkcija. Rekomenduojama dozę mažinti pacientams atsižvelgiant į biocheminio kraujo tyrimo rodmenis: • jei bilirubinas 1,2 – 3 mg/dl arba AST 2-4 kartus didesnė už aukščiausią normos ribą rekomenduojama pradinę dozę mažinti per pusę; • jei bilirubinas >3 mg/dl arba AST >4 kartus už aukščiausią normos ribą rekomenduojama vartoti ¼ pradinės dozės.

Kiti ypatingi pacientai. Pacientams, kurie prieš tai buvo gydyti didelėmis dozėmis arba kuriems yra infiltracinis kaulų čiulpų naujadaras tikslinga skirti mažiausią pradinę dozę arba preparatą vartoti su ilgesniais laiko intervalais (žr., Specialieji įspėjimai ir atsargumo priemonės). Pagyvenusiems galima skirti įprastą pradinę dozę ir gydymo rėžimą.

Vartojimas į šlapimo pūslę

Paviršiniams šlapimo pūslės augliams gydyti rekomenduojama instiliuoti 50 mg aštuonis kartus, kas savaitę (prieš instiliavimą vaistas ištirpinamas 25- 50 ml druskos tirpalo). Jei pasireiškia lokalus toksiškumas (cheminis cistitas), dozę patartina sumažinti (palikti 30 mg). Pacientui galima skirti po 50 mg keturis kartus per savaitę, po to 11 kartų per mėnesį instiliuojant tokią pačią dozę.

Gydant karcinomą in situ, dozę galima didinti iki 80 mg priklausomai nuo to, kaip pacientas toleruoja vaistą.

Injekavimas į arteriją

Pacientams sergantiems hepatoceline karcinoma galima infuzuoti į pagrindinę kepenų arteriją 60 - 90 mg/m2 nuo 3 savaičių iki 3 mėnesių laiko intervalais arba 40 - 60 mg/m2 dozę kas 4 savaitės.

4.3 Kontraindikacijos

Padidėjęs jautrumas epirubicinui ar kitoms madžiagoms esančioms preparato sudėtyje, taip pat kitiems antraciklinams ar antracenedionams.

Intraveninio epirubicino nereikėtų skirti šiais atvejais: • išlikęs kaulų čiulpų veiklos susilpnėjimas po ankstesnio citotoksinio gydymo; • jei labai sutrikusi kepenų funkcija; • sunkus miokardo nepakankamumas; • jei buvo ištikęs miokardo infarktas; • jei anksčiau taikytas gydymas epirubicino ir (arba) antraciklinų ir antracenedionų dozėmis, artimomis didžiausioms leistinomis kumuliacinėms;

Kontraindikacijos vartojimui į šlapimo pūslę: • invaziniai navikai, peraugę šlapimo pūslės sieną; • šlapimo takų infekcinės ligos; • šlapimo pūslės uždegimas.

4.4 Specialieji įspėjimai ir atsargumo priemonės

Bendrieji reikalavimai

Epirubicino skiriama tik prižiūrint kvalifikuotam gydytojui, turinčiam gydymo citotoksiniais vaistais patirties.

Jei gydoma didelėmis dozėmis, būtina skirti ypatingą dėmesį galimoms klinikinėms komplikacijoms, kurių gali rastis dėl stipraus kaulų čiulpų slopinimo. Vis dėlto epirubicino buvo skiriama didelėmis dozėmis daugeliui iki tol negydytų pacientų (tiek sirgusių vėlesnėmis piktybinių ligų stadijomis, tiek adjuvantinei chemoterapijai), ir nepageidaujami poveikiai (išskyrus grįžtamojo pobūdžio neutropenijos (< 500 neutrofilų/(l), kuri pasireiškė daugumai pacientų, laipsnį) nesiskyrė nuo poveikių daugumai pacientų, gydytų įprastinėmis dozėmis. Tik kelis tokių pacientų teko hospitalizuoti dėl sunkių infekcinių komplikacijų.

Prieš pradedant gydyti epirubicinu, reikia atidžiai ištirti daugelį laboratorinių parametrų ir širdies funkciją. Kiekvieno gydymo kurso metu reikia atidžiai ir dažnai tikrinti paciento būklę. • Visų kraujo ląstelių skaičius. Prieš kiekvieną gydymo kursą (ir jo metu) būtina tikrinti suminį ir diferencinį leukocitų, taip pat eritrocitų ir trombocitų skaičių. Leukopenija ir neutropenija gali būti didelio laipsnio (taikant didelių dozių režimus, jos paprastai būna sunkesnės). Leukocitų ir neutrofilų skaičius dauguma atvejų mažiausias būna 10-14 dieną po dozės. Vis dėlto leukocitų ir neutrofilų skaičiaus sumažėjimas paprastai būna trumpalaikis: dauguma atvejų jie sunormalėja per 21 dieną po dozės. Vis dėlto, pasireiškus leukopenijai, reikia atidaus hematologinio stebėjimo, kadangi dėl ilgalaikio stipriai išreikšto kaulų čiulpų slopinimo gali pasireikšti superinfekcijų ir (ar) kraujavimas, kuriuos gali tekti intensyviai gydyti. • Širdies funkcijos stebėjimas. Antraciklinai gali sukelti nuo kumuliacinės dozės priklausomą kardiomiopatiją, todėl, jei tenka viršyti kumuliacinę 900-1000 mg/m2 dozę (tiek gydant įprastinėmis, tiek didelėmis gydymo kurso dozėmis), tai daroma labai atsargiai. Viršijus šią dozę, stazinio širdies nepakankamumo pavojus gerokai padidėja. Dėl to, norint sumažinti stazinio širdies nepakankamumo pavojų, širdies funkciją reikia ištirti prieš gydymą ir atidžiai stebėti gydymo metu. Prieš kiekvieną gydymo kursą ir po jo rekomenduojama rašyti EKG. EKG pokyčiai (T dantelio suplokštėjimas ar inversija, ST segmento depresija ar aritmijos) paprastai rodo ūminį grįžtamojo pobūdžio toksiškumą. Nėra būtina juos laikyti požymiais, dėl kurių reikia nutraukti gydymą. Vis dėlto ilgalaikis QRS voltažo sumažėjimas ir sistolinio intervalo prailgėjimas už normos ribų dažnai būna susiję su antraciklinų sukelta kardiomiopatija. Kairiojo skilvelio išstūmimo frakcijos sumažėjimas, nustatytas echokardiografijos ar daugelio kadrų (balansuotos) radionuklidinės angiografijos būdu, yra požymis, kuris leidžia tiksliausiai numatyti vėlyvąją, nuo kumuliacinės dozės priklausomą, kardiomiopatiją. Jei žinoma, kokia kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija buvo iki gydymo, tai, remiantis ja, galima vertinti širdies funkcijos kitimą vartojant epirubiciną. Kaip taisyklė, jei iki gydymo kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija buvo normali (( 50 proc.), tai absoliutus ( 10 proc. sumažėjimas, arba sumažėjimas iki mažesnio kaip 50 proc. slenkstinio lygio rodo širdies funkcijos pablogėjimą. Tokiu atveju reikia nuodugniai apsvarstyti, ar tikslinga toliau gydyti epirubicinu. Kardiotoksinio poveikio pavojus gali būti didesnis: pacientams, kuriems iki šio vaisto vartojimo buvo švitintas arba šio vaisto vartojimo metu švitinamas tarpuplautis širdies plote; pacientams, kurie anksčiau buvo gydomi kitais antraciklinais ir (ar) antracenedionais; jei iki gydymo epirubicinu pacientas sirgo širdies liga. Nustatant didžiausią kumuliacinę epirubicino dozę, reikia atsižvelgti į kiekvieno kartu skiriamo vaisto, kuris gali būti kardiotoksiškas, vartojimą. • Kepenų funkcijos įvertinimas. Daugiausia epirubicino eliminuojama dėl kepenų veiklos ir išsiskyrimo į tulžį, todėl, jei pacientas serga kepenų nepakankamumu, arba jei sutrikęs tulžies nutekėjimas, vaisto eliminacija gali būti lėtesnė, o bendrasis toksiškumas didesnis. Atsižvelgiant į tai, prieš skiriant epirubicino, reikia ištirti kepenų funkciją (bilirubino koncentraciją bei aspartato aminotransferazės, alanino aminotransferazės ir šarminės fosfatazės aktyvumą). Nustačius, kad kepenų funkcija sutrikusi, šio vaisto dozę reikia mažinti. Dažniausiai tai daroma atsižvelgiant į bilirubino koncentraciją serume: – jei bilirubino koncentracija serume 1,2-3,0 mg/100 ml (20,5-51,3 (mol/l), dozė mažinama 50 proc.; – jei bilirubino koncentracija serume 3,1-5,0 mg/100 ml (53-85,5 (mol/l), dozė mažinama 75 proc. • Ekstravazacija. Epirubicino ekstravazacija injekcijos į veną metu gali sukelti sunkių audinių pažeidimų ir nekrozę. Sušvirkštus į smulkią kraujagyslę ar pakartotinai švirkščiant į tą pačią veną, galima venos sklerozė. Norint sumažinti ekstravazacijos pavojų ir užtikrinti tinkamą jos praplovimą patekus vaisto, jį patartina švirkšti į vamzdelį, kuriuo tuo metu į veną infuzuojama druskos tirpalo (prieš tai būtina patikrinti, ar adata tiksliai pataikė į veną). • Epirubicinas gali stiprinti kitų priešvėžinių gydymo būdų toksiškumą. Į tai atsižvelgti ypač svarbu, jei šio vaisto skiriama didelėmis dozėmis. Prieš pradedant gydyti didelio dozės intensyvumo režimais, reikėtų parengti personalą, vaistus ir įrangą palaikomajam gydymui. • Epirubicinas, kaip ir kiti citotoksiniai vaistai, gali sukelti hiperurikemiją. Jos priežastis – ekstensyvus purinų katabolizmas, kuris pasireiškia dėl greito piktybinių ląstelių žuvimo veikiant vaistui. Norint pastebėti ir tinkamai gydyti šį reiškinį, reikia tikrinti šlapimo rūgšties koncentraciją kraujyje. • 1-2 dienas po epirubicino dozės šlapimas gali būti raudonas. Pacientą reikia informuoti, kad tai pavojaus nekelia.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Epirubicino galima skirti kartu su kitais priešvėžiniais vaistais. Jei epirubicinas yra dalis chemoterapijos režimo, kurio sudėtyje yra panašių į jo farmakologinius (t.y. citotoksinius) poveikius sukeliančių vaistų, galima tikėtis, kad toksiškumas sumuosis. Į šį suminį toksiškumą (ypač poveikį kaulų čiulpams) būtina atsižvelgti. Epirubicino skiriant kartu su kitais vaistais, kurių kardiotoksinis poveikis nustatytas (pvz., 5- fluorouracilu ir (ar) ciklofosfamidu), arba kartu su vaistais, kurie veikia širdį (pvz., kalcio kanalų blokatoriais), gydymo metu širdies funkcijai būtina skirti ypatingą dėmesį.

Cimetidinas maždaug 50% padidina epirubicino AUC, todėl cimetidino vartojimą reikia nutraukti.

4.6 Nėštumas ir žindymas

Nėra informacijos, kuri leistų daryti išvadas apie galimą kenksmingą epirubicino poveikį žmogaus vaisingumui ar teratogeninį poveikį. Vis dėlto, remiantis eksperimentinių tyrimų duomenimis, galima manyti, kad šis vaistas gali pakenkti vaisiui. Epirubicino, kaip taisyklė, neskiriama nėštumo ir laktacijos metu. Jei epirubicino skiriama vaisingai moteriai, ją būtina perspėti apie galimą pavojų vaisiui ir patarti gydymo metu vengti pastojimo. Prieš skiriant epirubicino vyrui, jį reikia perspėti apie galimą šio vaisto nepageidaujamą poveikį vaisingumui.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Epirubicino poveikio gebai vairuoti ir (ar) valdyti mechanizmus neaprašyta.

4.8 Nepageidaujami poveikiai

Klinikiniai tyrimai

Atlikta daug klinikinių tyrimų su epirubicinu, kurių metu preparatas buvo vartotas įprastinėmis ir didelėmis dozėmis bei esant įvairioms indikacijoms. Sunkios su vaistu susijusios nepageidaujamos reakcijos, kurios pasireiškė klinikinių tyrimų metu pateikiamos žemiau.

Kraujo sistema: leukopenija, neutropenija, anemija, trombocitopenija. Endokrininė sistema: amenorėja, karčio pylimas. Organizmas bendrai: nuovargis (astenija), karščiavimas. Virškinimo traktas: pykinimas ir (arba) vėmimas, burnos gleivinės ir (arba) dantenų uždegimas, viduriavimas, apetito netekimas. Širdies ir kraujagyslių sistema: besimptomis staigus kairiojo skilvelio išmetimo frakcijos sumažėjimas, stazinis širdies nepakankamumas. Akys: konjuktyvitas ir (arba) keratitas. Oda: nuplikimas, lokalus toksinis poveikis, bėrimas ir (arba) niežulys, odos pakitimai. Kepenys: transaminazių kiekio sutrikimas. Kiti: infekcinės ligos, ūminė limfocitinė leukemija, ūminė mielogeninė leukemija.

Stebėjimo tyrimų duomenys po vaisto registracijos

Virškinimo traktas: skausmas ar deginimo jausmas, eritema, erozijos, opos, kraujavimas, skysčių netekimas, padidėjusi burnos gleivinės pigmentacija. Oda: karščio pylimas, padidėjusi odos ir nagų pigmentacija, padidėjęs jautrumas šviesai, padidėjęs odos jautrumas. Padidėjusio jautrumas reakcijos: dilgėlinė, anafilaksija, karščiavimas, šaltkrėtis, šokas. Inkstų ir šlapimo sistema: raudona šlapimo spalva 1-2 dienas po vaisto vartojimo.

4.9 Perdozavimas

Labai didelės vienkartinės epirubicino dozės turėtų sukelti stipriai išreikštą kaulų čiulpų slopinimą (pagrindinai leukopenija ir trombocitopenija), toksinį poveikį virškinimo traktui (pagrindinai gleivinės uždegimas) ir ūminį širdies veiklos sutrikimą.

5. FARMAKOLOGINĖS savybės

5.1 Farmakodinaminės savybės

Nustatyta, kad antraciklinai gali trikdyti daugelį biocheminių ir biologinių eukariotinių ląstelių funkcijų, tačiau tikslus epirubicino citotoksinio ir (ar) antiproliferacinio veikimo mechanizmas nėra visiškai ištirtas. Tyrimais su auginamomis ląstelėmis nustatytas greitas vaisto patekimas į ląstelę; daugiausia jo randama branduolyje. Molekuliniame lygyje epirubicinas gali sudaryti kompleksus su DNR, kai jo plokštuminiai žiedai įsiterpia tarp nukleotidų bazių porų. Dėl tokio poveikio slopinama nukleino rūgščių (DNR ir RNR) bei baltymų sintezė. Be to, dėl tokio įsiterpimo topoizomerazė-II gali nutraukti DNR grandinę, todėl tretinėje DNR struktūroje gali atsirasti didelių pakitimų. Epirubicinas, kaip ir doksorubicinas, gali dalyvauti oksidacijos-redukcijos reakcijose, kurių metu susidaro labai reaktyvių ir labai toksiškų laisvųjų radikalų. Doksorubicino antiproliferacinis ir citotoksinis poveikis gali būti bet kurio minėtųjų veikimo mechanizmų rezultatas, tačiau gali būti ir kitų. Nustatyta, kad epirubicinas veikia daugelį eksperimentinių navikų, tarp jų leukemijas L-1210 ir P-388, sarkomą SA-180 (solidinę ir ascitinę formas), melanomą B-16, krūties karcinomą, Lewis plaučių karcinomą ir gaubtinės žarnos karcinomą – 38. Taip pat nustatytas šio vaisto aktyvumas prieš žmogaus navikus (melanomą bei krūties, plaučių, prostatos ir kiaušidžių karcinomas), transplantuotus pelėms be užkrūčio liaukos.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Rezorbcija

Virškinimo trakte epirubicinas nesirezorbuoja. Šis vaistas labai stipriai dirgina audinius, todėl vartojamas į veną. Nustatyta, kad šio vaisto taip pat galima skirti į šlapimo pūslę (tokiu atveju į sisteminę kraujotaką patenka minimalus vaisto kiekis).

Pasiskirstymas

Į veną pavartotas epirubicinas greitai ir plačiai pasiskirsto organizmo skyriuose už kraujagyslių. Tai rodo labai greitas pasiskirstymo pusinis periodas ir tai, kad pasiskirstymo tūris, nusistovėjus reliatyviai pastoviai koncentracijai, yra didesnis kaip 40 l/kg. Nors pasiskirstymo tūris yra didelis, tačiau epirubicino kiekio, kurį galima būtų nustatyti, per kraujo ir smegenų barjerą nepatenka.

Metabolizmas

Reikšminga epirubicino dalis metabolizuojama, daugiausia kepenyse. Pagrindiniai nustatyti metabolitai – epirubicinolis (13-OH epirubicinas), kuris turi tam tikro laipsnio antinavikinį poveikį, bei epirubicino ir epirubicinolio gliukuronidai. Pagrindinio metabolito – epirubicinolio koncentracija plazmoje būna mažesnė negu nepakitusio vaisto. Epirubicino metabolizmas skiriasi nuo doksorubicino metabolizmo 4’-O-gliukuronidacija. Gali būti, kad epirubicino toksiškumas yra mažesnis dėl šios priežasties.

Išsiskyrimas

Pacientams, kurių kepenų ir inkstų funkcija normali, epirubicino koncentracija plazmoje po 60-150 mg/m2 dozės į veną mažėja pagal trieksponentinį modelį. Terminalinė fazė yra lėta (t ½( - 30-40 val.). Vartojant nurodytomis dozėmis, epirubicino farmakokinetika būna linijinė. Epirubicinolio terminalinis pusinis periodas panašus į epirubicino. Plazmos klirensas – 0,9-1,4 l/min. Daugiausia epirubicino eliminuoja kepenys: maždaug 38 proc. dozės per 24 val. nustatoma tulžyje epirubicino (apie 19 proc.), epirubicinolio ir kitų metabolitų pavidalu. Per tą patį laiką tik 9- 12 proc. dozės išsiskiria į šlapimą (nepakitusio vaisto ir metabolitų pavidalu). Per 72 val. apie 43 proc. dozės išsiskiria į tulžį ir apie 16 proc. – į šlapimą.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Epirubicino LD50 pelėms – 29,3 mg/kg, žiurkėms – 14,2 mg/kg, šunims – apie 2,0 mg/kg. Po vienkartinės dozės didžiausių pažeidimų pastebėta kraujo ir limfos gamybos sistemoje bei, ypač šunims, virškinimo trakte. Toksiniai poveikiai, pakartotinai skiriant epirubicino, buvo tiriami su žiurkėmis, triušiais ir šunimis. Didžiausių pažeidimų šioms gyvūnų rūšims pasireiškė kraujo ir limfos gamybos sistemoje, virškinimo trakte, inkstuose, kepenyse bei patinų ir patelių lytiniuose organuose. Poūmio kardiotoksiškumo tyrimai parodė kardiotoksinį epirubicino poveikį visoms tirtoms laboratorinių gyvūnų rūšims. Nustatyta, kad epirubicinas, kaip ir kiti antraciklinai bei citotoksiniai vaistai, yra kancerogeniškas žiurkėms. Epirubicino genotoksinis poveikis nustatytas daugumos in vitro ir in vivo atliktų tyrimų metu, taip pat nustatytas šio vaisto toksinis poveikis lytiniams organams bei embriotoksinis poveikis žiurkėms. Žiurkėms ir triušiams apsigimimų nepastebėta, tačiau epirubiciną, kaip ir kitus antraciklinus bei citotoksinius vaistus, būtina laikyti potencialiai teratogenišku. Skiriant epirubicino žiurkėms perinataliniu ir postnataliniu laikotarpiais iki 0,15 mg/kg paros dozėmis patelėms ir iki 0,5 mg/kg paros dozėmis palikuonims, dėmesio vertų poveikių nepastebėta. Ar šio vaisto laktacijos metu išsiskiria į pieną, nenustatyta. Tiriant lokalų vartojimo saugumą su pelėmis ir žiurkėmis, nustatyta, kad šio vaisto ekstravazacija sukelia audinių nekrozę. Su gyvūnais atlikti tyrimai parodė, kad, palyginus su doksorubicinu, epirubicino terapinis indeksas yra palankesnis, o sisteminis toksiškumas ir kardiotoksiškumas mažesni.

6. farmacinė informacija

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Laktozė ir metilparabenas.

6.2 Nesuderinamumai

Epirubiciną negalima maišyti su kitais preparatais. Vengti, kad epirubicinas ilgai kontaktuotų su bet kokiu šarminės pH tirpalu, kadangi tai sukelia vaisto hidrolizę. Epirubiciną negalima maišyti su heparinu, nes šie preparatai chemiškai nesuderinami, todėl gali iškristi nuosėdų.

6.3 Tinkamumo laikas

48 mėnesiai, preparatą laikant kambario temperatūroje.

6.4 Specialios laikymo sąlygos Laikyti ne aukštesnėje kaip 25(C temperatūroje. Paruoštas tirpalas tinkamas vartoti 24 val., laikant ne aukštesnėje kaip 25(C temperatūroje ir 48 val. – šaldytuve (2 – 8 (C) temperatūroje. Laikyti tamsioje vietoje.

6.5 Pirminės pakuotės pobūdis ir turinys

Skaidrūs stikliniai buteliukai su guminiais kamščiais ir nuplėšiamais dangteliais.

6.6 Vartojimo ir darbo su vaistiniu preparatu instrukcija

Tirpalo ruošimas. Prieš vartojant preparatą reikia ištirpinti injekciniame natrio chlorido tirpale. Buteliuke yra neigiamas slėgis, todėl praduriant kamštelį reikia laikytis atsargumo priemonių, kad susidaręs tirpalo ruošimo metu aerozolis nepatektų į kvėpavimo takus.

Injekavimas į veną. Norint sumažinti trombozės ar ekstravazacijos pavojų, epirubiciną kas 3-20 minučių priklausomai nuo dozės ir infuzuojamo tirpalo tūrio švirkšti į vamzdelį, kuriuo tuo metu į veną infuzuojama 0,9% natrio chlorido ar 5% gliukozės tirpalo. Tiesiogiai injekuoti nerekomenduojama dėl ekstravazacijos pavojaus, net ir kraujui lengvai pasirodant švirkšto stūmoklį patraukiant aukštyn (žr. Specialieji įspėjimai ir atsargumo priemonės). Epirubiciną reikia suvartoti per 24 val. po pirmojo guminio kamštelio pradūrimo. Nesunaudotą tirpalą reikia išmesti.

Vartojimas į šlapimo pūslę. Epirubicino instiliuojama per kateterį. Šlapimo pūslėje vaistas turi būti 1 val. Instiliavimo metu, pacientas turėtų vartytis, kad kuo daugiau tirpalo patektų į sunkiai prieinamas šlapimo pūslės sritis. Pacientui reikia nurodyti, kad, pasibaigus šiam laikui, pasišlapintų.

Apsauginės priemonės. Preparatas yra toksiškas, todėl reikia laikytis žemiau nurodytų apsaugos priemonių.

• Personalas turi būti gerai įgudęs ruošti šį vaistą vartojimui ir dirbti su juo. • Su šiuo preparatu negalima dirbti nėščiosioms. • Asmenys, dirbantys su epirubicinu, turi vilkėti apsauginiais drabužiais: akiniais, chalatais ir vienkartinėmis pirštinėmis. Veidą būtina apsirišti apsauginiu tvarsčiu. • Vaisto ruošimui būtina skirti specialią vietą (geriau - su laminarinės oro srovės sistema). Paviršius, ant kurio ruošiami vaistai, turi būti uždengtas vienkartiniu absorbuojamuoju popieriumi su plastikine nugarėle. • Viską, kas buvo naudojama vaisto ruošimui, vartojimui arba valymui (įskaitant pirštines), būtina sudėti į labai pavojingoms atliekoms skirtus maišus ir sudeginti aukštoje temperatūroje. • Jei vaisto išsipila, jį reikia apdoroti atskiestu natrio hipochlorito tirpalu (geriau jį sugerti), o po to nuplauti vandeniu. • Visos valymui naudotos medžiagos sunaikinamos, kaip nurodyta aukščiau. • Jei vaisto atsitiktinai pateko ant odos ar į akis, tuoj pat reikia plauti dideliu vandens kiekiu (galima su muilu) arba natrio bikarbonato tirpalu. Būtina kviesti gydytoją. • Nusimovus pirštines būtina plauti rankas.

7. REGISTRAVIMO LIUDIJIMO TURĖTOJAS

Pharmacia Italia S.p.A., Via Robert Koch 1.2, 20152 Milano, Italija

8. REGISTRAVIMO LIUDIJIMO numeris (-iai)

98/6185/11LT/1/98/0116/001 (FARMORUBICIN RD 10 mg) LT/1/98/0116/00298/6186/11 (FARMORUBICIN RD 50 mg)

9. pirmoJO REGISTRAVIMO arba perregistravimo data

1998 metai-12-23 / 2004-09-14

10. teksto peržiūros data

2001 metai spalio 2 d.2004-09-27

Vertė Pfizer Registracijos Vadybininkė D. Jaugienė

Tekstą redagavo G. Vaitiekėnienė