Rūkiau nuo kokių 15-os. Prieš kelis metų paskaičiau Carr'o knygą, ir neberūkiau. Antra diena buvo kažkokia psichiška, paverkiau gal penkis kartus, darėsi pikta, liūdna, dar koks velnias, nu 1000 sustiprėjęs PMS, bet poto praėjo, ir matydama teigiamus pokyčius kasdien vis labiau džiaugiausi. Bet. Po pusantrų metų kažkaip netyčia per durną galvą parūkiau vieną cigaretę, net nebuvo šlykštu, visiškai įprastas jausmas. Tada po kiek laiko dar vieną. Ir per kelis mėnesiu pastebėjau, kad rūkau jau kaip anksčiau. Pusę metų parūkius, vėl paskaičiau tą knygą. Antrą kartą skaitant, viskas atrodė šimtą kartų aiškiau. Laukiau, kol baigsis paskutinė minutė ir galėsiu neberūkyti. Surūkiau paskutinę, ir wualia, jokių pykčių, ašarų, psichozės priepuolių, nu idealu. Būtų idealu, jei po dviejų savaičių kažkokiu būdu nebūčiau užsirūkius. Nu visiškai nevykėlė :(. Dabar skaičiau vėl, ir nnebejaučiu jokio džiaugsmo, užtikrintumo, tik neviltis, vieną dieną pasakiau stop, kitą dieną jau vėl tos psichozės, nesuprantu kas darosi su galva. Žodžiu, tikrai negalvojau, kad tokia silpnuolė galiu būt, o pasirodo, ir nesuprantu, ką dabar daryt, ar vėl skaityt, ar pačiai kažką sugalvot, tik baisu, kad vis atidedant rytojui, taip ir prarūkysiu visą gyvenimą. Nors žinau, kad nerūkant šimtą kartų daugiau energijos, dingsta visi šniokštimai gerklėj, laisvas jautiesi. Žinau, ir vistiek jaučiuosi narkomane kažkokia.