Labas, Audra, iš ties pritariu tavo minčiai, kad laiminga mama - laimingi vaikai. bet mes turime būti be galo stiprios, kad išmoktume gyventi be vyro alkoholiko, be meilės, be aistros. sunku pabusti naktį, kai šalia nėra artimo vyro. Bet manau jo palikimas, ar pagyvenimas atskirai yra vienintelė priemonė, kuri verstų juos susimąstyti apie jų pasirinkimą. Sunku mylėti alkoholiką, bet jie kenčiantys žmonės. Jie nemoka atsipalaiduoti, džiaugtis gyvenimu neapsvaigę. Pikta ir skaudu, bet taip yra. O vaikams reikia tėvo koks jis bebūų, bet gaila ir vaikų kai jie jaudinasi dėl tėvo ar kai tėvas apsvaigęs šaukia ant jų.
Alkoholikai geri žmonės, tik širdyje be galo vieniši ir nelaimingi,, jie to nepripažįsta, neigia ir sako, kad tai mes raganos kad jiems priekaištaujame, kad jų nevertiname, kad per daug iš jų norime, kad nuolat kritikuojame ir t.tJie nebegirdi nei gerų žodžių, nei nemato nuoširdžių ašarų.
atleisk kad tau rasau, bet norėjau kažkam išsikalbėti,
stiprybės ir laimingų vaikų:) nuostabus dalykas, kai vaikai šypspsosi:)