Aš irgi šiandien esu darbe po bemiegės nakties, po ašarų upelių, nes vyras irgi alkoholikas. Visaip stengiausi tam žmogui padėti, bet veltui. Koduodavosi, tada tikrai gyvendavome puikiai., nes jis labai darbštus žmogus. bet visa tai labai trapu ir laikina, nes kai gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, labai sunku. Tiesiog esu baisioj nevilty, save draskau į dvi puses: skirtis, ar toliau kentėti. Mano vaikai jau dideli, bet jie visą pragarą praėjo kartu su manimi. Miela Audrute, kaip suprantu tave ir kas gali smerkti tokis moteris kaip mes, tik tokios pačios, nes tie, kurie nebuvo tokioj situacijoj, negali nei patarinėti, nei smerkti. Juk čia eina kalba apie gyvą, mylimą ir baisia liga sergantį žmogų, juk seną daiktą gaila išmesti, o čia mylimas žmogus. Dievo prašau kantrybės, o visa kita matysiu, ką daryti toliau, juk kiekviena diena būna kitokia ir nieko negali planuot. Laikykis, brangioji, nepalūžk, nes tu esi labai reikalinga savo vaikučiams, o tik tu pati turi spręsti savo šeimos problemas. O tiems, kurie smerkia, neturiu ką pasakyti, o ir ne jų reikalas spręsti už kitus. Ši liga gali ateiti į kiekvieną šeimą, todėl geriau užbėgti jai už akių. Laikykis, brangioji, likimo drauge.