Mane uzpuole depresija senai, as jau ta pripazinau... vosa tai pajutau kai pradejau bijoti buti uzsidares namuose, nes tuo metu tik leisdavau garsiai muzik ir atsigules galvodavau apie blogiausius dalykus, stengdavausi begti kazkur toli toli, bandziau pagalbos remtis i draugus, deje jiems buvo sunku mane isklausyti, nes savo depresija tik gadindavau visims nuotaika... Viso to ka mylejau, kuo dziaugiausi pradejau nekesti, viskas atrode taip blogai, kentejau viduje taip, kad net fiziskas skausmas neatrode toks skausmingas.... Deje praejo keli metai, taciau vel jauciuosi prislegtas, atrodo, jo neturiu del ko gyventi, neturiu jegu del kazko kovoti, viduje viskas dega, atrodo skausmas ryja isvidaus toks nezmogiskas, kad noriu tiesiog pranygti.. Negaliu ramiai uzmigti, mane valdo nesveikos mintys, galvoju apie tai kaip noriu dingti kazkur toli nuo visko, net nuo saves.. Naktimis sapnuoju kosmarus, siuo metu net nebeskiriu savo kosmaru nuo realaus gyvenimo, ryte atsikeles tampu savo kosmaru ir realaus gyvenimo tarpininkas, tik dabar jau nebegaliu ju atskirti, ir atrodo jog viskas tesiasi toliau...
Mano mintys.....kaltinu save del visko, nekenciu to ka galeciau megti, nekenciu, kad isvis galiu mastyti... Jauciu kaip savo mintimis po truputy zudau save... Kadaise buvau nepyktybiskas zmogus, dabar isgeres tampu monstru. Seniau alkoholis budavo linksmybiu forma, siuo metu tai tik dar daugaiu slegiantis nuodas. As atsijungiu ir tampu kazkuo kituom, tai nebunu as, visa ta depresija mane pasiema, ir ji valdo mane, ji daro visas nesamones, tuo metu as bunu mires... O ryte atsikeles nieko nebeatsimenu.....
Esu liudnas, per daug liudnas, turiu mergina, taciau mano liga viska griauna... Buvo metas kai mano depresija ji paslepe, buvau optimistas toks, kad net negalejau patikti..dziaugiausi viskuom, taciau mano mintys vel gryzo....jos mane kankina labiau uz viska, bet svarbiausia kad skaudinu aplinkinius zmones.... Galvoju tik apie pacius blogiausius dalykus, niekuom nepasitikiu, atrodo jog visi man meluoja.....
Niekas manes nesupranta, kai labaiusiai reikia paaiskinimu, niekas man nieko neaiskina.... Labiau visi stumia mane i tolyn... Jau per daug sau rupesciu del to prisidariau, tegalvoju kaip kazkur pabegciau ir gyvenimas butu geras.....taciau taip tik bandau uzgozti savo liga, tai buna tik labai trumpam laikui....
Siuo metu nezinau net ka daryti, kaip viska pakeisti.....kartais galvoju gal kaltas zmogus, kury myliu labiausiai, ir kuris ne nesistengia suprast manes kai man to labiausiai reikia. Bet kita vertus....del jos klaidu as kaltinu save.