Sveiki,

Radau Andromedos Milinienės straipsni, kuris pakels ne viena depresuotoja is lovos.Paskaitykit.

Kiekvieną rudenį kone kiekviename leidinyje galima rasti straipsnių apie depresiją, kuriuose įprastai akcentuojama mintis, jog ši būsena (beje, vadinama masiniu reiškiniu) yra ne šiaip liūdesys, o "liga, gydoma vaistais".

Regis, pamoką, didžiam farmacijos pramonės džiaugsmui, jau būsime neblogai išmokę.

Žmogus gi žino: "Depresija gydoma vaistais". Ir ne kitaip.

Psichoanalitikai, psichoterapeutai ir kitų psichologijos šakų atstovai piliulių savo pacientams nesiūlo. Depresinę būseną jie apskritai vengia vadinti liga, mat liga įprastai mums asocijuojasi su likimu - kaip kažkas primesta be mūsų žinios ir valios, vadinasi - ne mūsų valia ir pagydoma. Psichoanalizės tikslas - padėti žmogui susigaudyti, kas jame vyksta, kaip vyksta ir kodėl, kad šitai išsiaiškinęs, jis galėtų sau padėti pats.

Žodžiu, psichologai žuvies nesiūlo - tik meškerę. O "sužvejoti" savyje depresijos priežastis - sunkus darbas, reikalaujantis valios, noro žinoti ir pasiryžimo keistis. Nuryti tabletę - paprasčiau.

Ar žinote, kiek vaistų Lietuvos gyventojai nusiperka (be receptų) per metus? Už tris šimtus milijonų litų. O receptų išrašoma 10 milijonų. O įsivaizduojate, kas būtų, jeigu nereikėtų recepto vaistams "nuo depresijos"?

Neseniai šeimos gydytoja Birutė Jankuvienė guodėsi, jog pacientai iš jos primygtinai reikalauja raminamųjų. Nes jie, matyt, kažkur girdėjo, kad nerimas yra "liga, gydoma vaistais", nemiga - "liga, gydoma vaistais", kaip ir įvairios baimės, ir maudžiantis vienatvės jausmas, ir mintys, jog gyvenimas prabėgo pro šalį, ir įsitikinimas, kad tu niekam nereikalingas. Žmonės nebenori savo problemų spręsti kitaip, kaip tik gerdami vaistus.

"Problema ta, kad mes nežinome, kokia faktinė antidepresantų nauda. Visa informacija apie jų poveikį yra pateikiama studijose, kurias remia farmacijos pramonė, gaminanti šias piliules", - danų laikraščiui "Metroxpress" teigė gydytojas terapeutas Matsas Lindbergas (Mats Lindberg).

Danijoje atlikta studija parodė, kad iš 5,4 mln. šios šalies gyventojų maždaug 250 tūkstančių reguliariai vartoja antidepresantus, bet tik vienas iš penkių jaučia teigiamą efektą.

Jeigu sielos skausmas būtų "liga, pagydoma vaistais", matyt, pasaulyje nebūtų tiek nelaimingų, vienišų, ramybės ir vietos po saule nerandančių žmonių. O farmacijos pramonė iš ketvirtos vietos - po karo pramonės, narkotikų ir sekso industrijos - pakiltų į pirmą.

Aš - ne gydytoja, tačiau neskubėkite ant manęs pykti už tai, kad leidžiu sau turėti nuomonę "depresijos klausimu". Iš labai arti mačiau, ką ši būsena gali padaryti žmogui, kuris mano, kad labiausiai jam gali padėti vaistai, o mažiausiai - jis pats.

Irvingo Stouno biografinėje knygoje apie Froidą aprašytas toks atvejis. Į ligoninę paguldė moterį suparalyžiuotomis kojomis. Gydytojas jai suleido placebo ir pasakė, kad tai eksperimentiniai vaistai, kurie arba per minutę grąžins jai gebėjimą vaikščioti, arba po savaitės ji mirs. Ir po minutės moteris pajudino kojas. Ne, ji nesimuliavo, - tačiau paralyžius buvo isterinis. Kur lenkiu? Jeigu žmogui depresiją išgydė vien tik nurytos piliulės, galbūt jis buvo sveikas?

Kodėl mes savo dvasines problemas skubame vadinti liga, o ligą - likimu? "Mes tikime likimu iš baimės, jog negalime jo pakeisti", - sako ontopsichologas profesorius A. Menegetis.

Žmoniją yra apėmęs paviršutiniškumas ir tingumas, bet pirmiausiai - baimė, kuri slepiasi po tingumu, sako italų psichologas. Žmogus nedaro daugiau, nes nenori rizikuoti. Jis bijo keistis, bijo būti nepanašus į kitus, bijo iškristi iš žaidimo. Narkotikus vartoja iš baimės, vaistus geria iš baimės, girtuokliauja, ištvirkauja irgi iš baimės. Ir laikosi įsikibęs į kitą, rėkdamas, jog myli, tik iš baimės likti akis į akį su savimi.

Kad depresiją reikia gydyti, mes jau skaitėme. Kad ji yra sielos skausmas, irgi žinome. Bet kodėl jį kenčiame, pagalvoti... tingime arba bijome. O tai, anot Menegečio, vienas ir tas pats.

Tai, ką medikai vadina depresija, italų psichologas apibūdina kaip "gyvenimiškųjų instinktų dekadansą". Kai vidinės žmogaus galimybės neranda kelio į išorę. Gyvybiniai instinktai, nepaversti veiksmais. "Depresiją kenčia žmonės, represavę savo žmogiškąjį potencialą."

Menegetis sako, jog žmogus privalo keistis kartu su gamta - bent dukart per metus. "Mes neturime galimybės sustoti. Upė teka, debesys plaukia, o mes esame šio nesiliaujančio judėjimo dalis. Turime atsiverti naujai patirčiai, išeiti iš mirtino futliaro, prie kurio taip pripratome, ir mokytis žvelgti į viską, kas vyksta, pozityviu žvilgsniu. Depresija signalizuoja, kad gyvenimas mums siūlo kažką nauja, ir tik mes esame atsakingi, ar tą naują jėgą investuosime į veiksmą, skirtą atnaujinti save pačius", - straipsnyje "Metas keisti kailį" rašo Menegetis.

Depresija yra skausminga, ir natūralu, kad žmonės ieško vaistų nuo skausmo. Tik ar tikrai jų galima rasti vaistinėje?

"Nėra vaistų nuo ligos, kurios negali išgydyti meilė", sakė Markesas.

Bet jei mes tik gulėsime lovoje, gersime vaistus ir lauksime meilės, jos niekada nesulauksime. Nes jeigu mūsų niekas nemyli, tai ne liga. Bet niekas, išskyrus mus pačius, negali rasti atsakymo, kas tai.