Sveika!

Simtus kartu stengiuos issakyt kaip jauciuos, bet daja, neturiu tokios zodzio galios kaip tavoji. Skaitydama tavo gyvenimo proza jauciaus tarsi vartyciau savo jausmu memuarus.

...jau keturi metai egzistuoju ne lietuvoj. O vienatve cia dar juodesne. Cia esantys ant pirstu suskaicuojami draugai ir artimieji pavargo nuo mano neprognozuojamu poelgiu ir nelogisku problemu spendimo. Bet juk kitaip elgtis nemoku! Man nieko nera paprasto ar lengvai suprantamo, skruzdelines problemos virsta dramblio dydzio, o vaivorykstine diena apsiniaukia zaibo greiciu; jau senai tam nereikia realiu ivykiu ar poelgiu, uztenka padrikai vaizduotei slystelt ne tuo smegenu labirintu vingiu.
Tikriausiai likimas jau nuo pirmo klyksmo buvo irasytas mano ledinej sirdy ir neapykanta deganciam kraujyje, jis uzkoduotas genuose ir vaikystes prisiminimuose. Tavoji vaikyste beveik identiska manajai: mamos pavargusios rankos ir liudnos akys, tevo kumsciai ir skraidancios lekstes nepadavus sauksto…
Ironiskas, kartais pusiau angliskas (ismokau is cionyksciu), apgaulingas sypsnys, pagalastas liezuvis ir niekuo netikintis zvilgsnis –tai viskas ka nesioju su savim. Graudu.
Kartais taip noretus sutikt zmogu kuris suprastu nerislias sapaliones ir padetu isnarplyt vaizduotes voratinklius…