Greit bus metai, kai pasibaigė mano žmogiška istorija.
Gegužės 12 - ąją. Lygiai prieš metus juokiausi, šypsojausi ir giliai kvėpavau. Natūraliai. Po galais, iš tiesų troškau kalnus versti.

Dabar eilinį kartą apžvelgiu laiką iki pat šios minutės ir matau mano galvai sunkiai suvokiamo masto pokyčius. Kas aš dabar? Galiu atsakyti. Ogi: grįžkit, brangieji, aš visa galiu, aš pasveiksiu, aš pati sugrįšiu. Bet. Esu ką tik gimusio, aklo, maldaujančio šunėko stadijoj. Šliaužiantis pažeme, uostinėjantis, ieškantis šilumos, savo guolio. Bet staiga išdygusi ranka tvirtai sugriebia jį už pakarpos ir bloškia šalin. Šunėko nelieka. Laukiam naujo. Man niekaip nepavyksta nuo tos rankos išsisukti.

Manau, jog gyvenime pati visada susirasdavau problemas. Į aplinkinių skatinimus į viską žiūrėti paprasčiau atsikirsdavau įniršio perkreiptu žvilgsniu. Man niekas niekuomet neatrodė paprasta. Nepykstu ant savo skylėtos, traumuotos, jau nuo pat ankstyvos paauglystės egzistencialistinius klausimus gvildenančios makaulės. Negaliu perprasti elementariausios kasdienės veiklos variklio veikimo. Negaliu įsijungti. Visuomet iškildavo kvailas: kam visa tai? Bet tai nereiškia, kad nenoriu(ėjau) gyventi. Nieko tokio, kad vaikystėje motina dirbo kaip jautis ir aš jos beveik nemačiau ir nejaučiau; nieko tokio, kad tėvas ją kapojo, ir kapojo, ir kapojo, kol mano vaiko akyse melsva šeimos pilis nesubyrėjo į šipulius - dabar tėėtėė yra, pasirodo porą kartų į metus, praturtina materialiai, bet jis juk yra; nieko tokio, kad mane paliko mano žmogus. Glaudė, žadėjo, žadėjo, žadėjo, rišo prie savęs, kol - stukt - tuomet dar švelnios virvelės staigiai nepaleido. Rodos, kritau, užsimušiau ir prisikėliau. Skaudžiai tėškiausi į žemę, todėl ir liko šitas nesibaigiantis pamėklės plevėsavimas ir vaitojimas. Nieko tokio, nieko tokio, nieko tokio, maršo tempu. Man nenutiko nieko ypatingo, viskas šlykščiai stereotipiška. Tik.. oo. Dabar pokalbiai su pora mano artimiausių žmonių vyksta apie sielos spazmus ir kaip juos įveikti. Ir tiesą sakant, žiūrėdama į šitas menkas, ką tik išraitytas eilutes jaučiuosi apgailėtinai. Nenoriu būti tas pacientas šautine žaizda, kuris pagaliau sulaukė savo eilės ir štai brigada gelbėtojų atlekia jam padėti. Gyvenime aš meistriškai moku nuslėpti kraujuojančias žaizdas. Meistriškai.

Nutiko daug. O dabar, po visko liko tik mano nuolatinė ironija, kone kasdienis akių tušo skalavimas sūriu vandeniu, ilgos naktys ir be proto sunkūs rytai, eks-gyvenimą išvingiuojančios melodijos, nikotino glėbys, tie patys minėtieji spazmai (sielos ne sielos, iš tiesų nežinau, kas per?) ir kiti menki niuansai. Randų niekas niekada niekada nenušlifuos, savižudybės mintys kol kas paliktos tolimiausiose smegenų žievelių kertėse, bet suvokiu, jog mano gyvenimas daugiau ar mažiau bus it išdaužtas lango stiklas. Žinau, jog man nepadės jokie vaistai, jokios terapijos, pokalbiai su specialistais-profesionalais ar panašus, atsiprašant, šlamštas. Paprasčiausiai jausčiausi kaip kokiam mini spektakliuke.

Tiesiog kaip yra, taip. Žmogiška istorija baigta, bet reikia rinktis griaučius ir nešti juos kažkur į tunelio šviesą. Nors pasaulis mano akimis - išsigimusi, silikoninė nuotaka, kasdieną pratęsianti savo pompastiškas blizgučiais nukarstytas vestuves. Galbūt išsiilgtas natūralumas ir nežmoniškas aplinkinis dvasinis skurdas, nesuprantami aplinkinių poelgiai, neša mano sveiką, šviesią nuovoką tyrlaukiais tolyn. Jeigu turėčiau absoliutų nulį tikrumo, garantuotai migčiau amžiams. Pragyvenau tik 18 metų, pažinimo šulinys dar neišsemtas, vos palytėtas, bet pečius kasdieną jau slegia tas tironiškas plienas. Sąvokos kaip liūdesys, nusivylimas ar beviltiškumas per skystos kalbėti apie mane. Čia auga daugiau, galingiau. Nežinia dėl rytojaus, dėl jo negali būti tikras net ir laimingas vėjavaikis. Aš tik stumiuosi laiku, esu merdintis šios aplinkos brokas, sumauta nihilistė. Tik, o varge, per daug dievinu Dangų ir tebenoriu į jį žvelgti iš apačios. Kad ir kaip perštėtų akis.