Mano tėtis prieš 7m.sirgo depresija,sirgo maždauag apie 3,5 m. ištiesu tai baisi liga, nes per ta depresija ir meilužę buvo susiradęs ir su mama išsiskyrė, žinoma jis gydėsi,bet manau jam ne kiek vaistai padėjo, o mes artimieji, nes kai su mama išsiskyrė po poros metų jis vėl sugrižo pas mama, ji jam atleido, nes suprato kad jam reikia padėti ir reikia ji gydyti manau kad ir mylėjo dar tėtį mama,žinoma meiluže paliko prieš susitaikan su mama, vėl kartu pradėjo gyventi ir mama ir mes visi artimieji padėjom jam pasveikti.Ir po poros metu mano tetis visiškai išsigydė depresija, dabar labai gražiai ir laimingai gyvenam ir su mama gerai sutaria, nesipyksta, myli ja, užsienyje susirado gerai apmokama darbą ir laimongai gyvena, manau šios Depresijos atvėju tėčiui padėjome mes artimieji, o vaistai tik prisidėjo prie pasveikimo, džiugu, kad ši liga tečiui dagiau nesikartoja.
Bet gaila kad mūsų giminėje tai ne vienas depresijos atvėjis, prieš 5m. Mano dėdė vardu Darius susirgo sunkia depresijos forma, kur tik jis nesigydė ir Rokiškyje ne kartą gulėjo ir brangiausius vaistus naudojo, kol vaistus naudojo jam ištisu padedavo, bet manau jis labai sunkia depresijos forma sirgo todėl jam niekas nepadėjo, o jam buvo vos 25m. ;( jis man buvo kaip brolis, nes mums su mama labai daug padėjo kai tevai buvo išsiskyrę.Labai geras dėdė buvo, jis jaunesnis budamas ne viena mašinos ir motociklo avarija turėjo, manau kad galėjo ir dėl to atsiliepti jam.Dėdė dirbo užsienyje, kiti gymynės kalbėjo kad galėjo ir nuo per didelio darbo krūvio atsiliepti. Nes jis daug dirbo ir įvairiose šalyse,tai vat viena dieną jis vėl išsiruošė į kelione su mano tėčiu kartu važiavo, nes tėvai jau buvo susitaikę,Dėdė nadojo vaistus nuo depresijos, bet važioudamas i Norvegija, manau ta diena ar kelias dienas jis pamiršo ižgerti dozę, ir jis plaukdmas į Norvegija, nušoko nuo kelto į atvirą jūrą;( visi kelto darbuotojai ir tetis labai pradėjo panikuoti,tėtis labai išsigando ir labai sunerimo kur dėdė dingo, pradėjo ieškoti, bet niekur nerado, staiga rusiškai kapitonas pradėjo rėkti kad žmogus už borto nors ne kapitonas pamatė o žmonės atrodo (tiksliai šito neatsimenu, nes nebenoriu
klausti tėvų jiems ir taip skaudu prisiminti šia nelaimę.)Ta diena jūroje siuatė audra, bet keltas kelis kartus apsuko ratus aplink tą vietą, kur dėdė išoko, deja bet nieko nerado, kelias dienas ieškojo dedes juroje, bet deja jo kūno taip ir nesurado;( Per visas radijas ir televizijas Lietuvos tiek užsienio žinias pradėjo skelbti, kad plaukiant i Švedija, žmogus nusižudė.Mes tai girdėjome per radija bet tik kitą dieną po nelaimės, močiutei, dėds mamai nuojauta jau jažką sakė ir ji kažką jau negero nujautė.O Mes pagalvojome kad tai gal kitas žmogus nusižudė tikrai ne dėdė. Bet tėtis dieną paskambino ir pasakė kad tai mūsų dėdė tai mano geriausias ir mylimiausias dėdė nusižudė;(
Mes buvome šoke, netikejau kad jis taip galėjo padaryti, gaila bet buvo per vėlu jam padėti ir pakeisti.Tik po poros metų mano artimieji sugebėjo truputi atsigauti po šios nelaimės, močiutė tai vos išgirdusi dėdės vrdą verkdavo ir verkia, mes ir verkiam prisiminę Darių, tiek mama tiek aš tiek tėtis nesulaiko ašarų, nes jis per daug geras žmogus buvo išeiti iš šio pasaulio...