Sveiki visi. Matau, jog čia daugiausiai rašo merginos. Na, aš esu vaikinas. Noriu papasakoti kas yra man. Kiek pasiskaičiau apie depresiją, tai man tinka visos formos, kurios čia aprašytos. Depresija sergu jau daug metų, tačiau niekada niekur nesikreipiau, nes ji tai užeidavo, tai vėl dingdavo. Tačiau dabar, kai mane paliko mane beprotiškai mylintis žmogus, mano gyvenimo meilė, aš suklupau. Nebepajėgiu gyventi, dar smarkiau pradėjau kurti eiles, atsisveikinimo žodžius, rašyti laiškus, klausyti liūdną ir nuostabią muziką, viskas vyksta lyg paskutinį kartą... Gal būtų kažkiek lengviau, jei žinočiau jog ji manęs nemyli, tačiau žinau jog negali be manęs gyventi, myli beprotiškai mane, tačiau nenori grįžti, nes būdavau per daug pavydus, tačiau visada buvau jai geras, niekada neskriaudžiau, net neesu per tuos visus metus ant jos šaukęs... :'( Man kiekviena diena, tarsi paskutinė, kiekvieną dieną vis stipriau galvoju apie išėjimą, nes per sunku gyventi... Gal ten, kitur bus lengviau... :( Kiekvieną dieną verkiu po kelias valandas, užmiegu tik su ašaromis, keliuosi taip pat su jomis, tik ryte pramerkiu akis ir vėl verkiu. Iš tikrųjų, neverkiu tik kelias valandas per dieną... Viskas mane skaudina, kiekvienas daiktas, kurį ji buvo palietus, kiekvienas žodis, kurį buvo pasakius ji, kiekvienas žmogus, kiekviena laiminga šeima ir pora, taip pat mane beprotiškai skaudina... Noriu tik numirti, kad galėčiau amžinai būti šalia jos, nors ir negalėsiu jos paliesti, bet matysiu ją, padėsiu jai ir saugosiu ją... :'( Nebežinau ką daryti, vaistų gerti nenoriu, nes nuo jų man būna tik dar blogiau.. Ką man daryti ? :'(