as tai pati nezinau ar man depresija ar ne, bet zinau kad mano pagrindine problema - begalo didele baime buti savimi, as visada ir visur apsimetineju, kazkuo bunu kitu tik ne savimi. Istikruju bijau net mastyti daugiau sia tema ir nagrinetis, nes bijau isproteti, per daug gilinantis i save gali stogas nuciuost. bet toks gyvenimas koks yra dabar manes netenkina. Del baimes buti savimi as visada esu itampoje, susikauscius delto laabai sunku bendrauti su kitais zmonemis, man pasidare neimanoma net su draugemis bendrauti, kazkoks kosmaras. taip tesiasi gal metus, pries tai buvau kitokia - tiesiog priesyngybe, galedavau bendrauti su visais ir bet kokiomis temomis, jauciau gyvenimo lengvuma ir man visur buvo paprasta, ka ejau ir ka bedariau buvau laisva ir dziaugsminga. bet nenoriu pripazinti kad man depresija ir to nepadarysiu, nes taip ir nera as save isiteigsiu ir ismoksiu gyventi tikejimu. As tvirtai esu isitikinus kad jei zmogus pripazysta sau depresija jis tiesiog save uzantspauduoja ir ta liga ateina pas ji. Dvasinis pasaulis realesnis uz zemiskaji!