Kaip gera kažkada budavo nubusti ir prasmingai praleisti dieną, nuoširdžiai pasikalbėti su draugais, didžiuotis savimi, jausti, jog gyveni! O dabar problemos kaip iš gausybės rago pilas, o tiksliau pati jas ir susikuriu... Atrodo viską turiu - mylinčią šeimą (nors įtariu ir mama serga depresija), vaikiną (kuris myli, bet kartais taaaaip pašneka, jog rodos geriau jau būčiau negimus), studijuoju tai apie ką svajojau (bet malonumo man tai jau nebeteikia), net darbą (šiuo sunkiu periodu), bet kasdien kaltinu save, kad nepadariau to ar ano, jog kažka galėjau geriau padaryt. Daugelis dalykų atrodo paviršutiniški, o ypač mane erzina žmonės ir kai kurios draugės (neįdomu man su jom). Atrodo gerų žmonių mažai belikę, bet aš bandau tikėt, kad jų dar tikrai yra. Nors labai dažnai atrodo, kad kiti tave tik kritikuoja ir peikia... Bet kartais gyvenimas padao tam tikrų vingių (išvažiavo mano vaikinas padirbėt į užsienį) ir radus daugiau laiko sau aš užsirašiau pas specialistą. Tikrai nebenoriu, kad kentėtų artimi man žmonės, matydami mane prislėgtos nuotaikos. Noriu GYVENTI pilnavertį gyvenimą, nuoširdžiai džiaugtis, mylėti, atsiduoti savo pomėgiams ir darbui visa širdim. Žinau, kad sunku, bet juk geriau KAŽKĄ DARYTI, nei amžinai bijoti, jog paslysi ar laukti nežinia ko...