Perskaičius šiuos komentarus, kaip ir dauguma atradau begalę panašumų. Manyčiau, man depresija prasidėjo tuomet, kai pradėjau pyktis su vienu draugu. Jis mane tiesiog "graužė" iš vidaus. Ir tai labai įtakojo mano tolimesnį gyvenimą. Būtent nuo to laiko aš jaučiuosi nepilnavertiška, pradėjau žalotis ir netgi mąsčiau apie savižudybę. Tačiau kažkaip sugebėjau atsispirti tam. Vienu metu man buvo pagerėjimas, aš buvau laisvesnis žmogus, galėjau bendrauti ir būti laiminga, bet tuoj po kelių mėnesių pasiajučiau vėl prastai. Atitolau nuo draugų, jaučiuosi tartum atstumta. Grįžtu namo iš mokyklos ir tiesiog nieko negaliu daryti, tik ašaros krenta. Plius dar egzaminai laukia šiais metais ir tas jausmas, kad visas gyvenimas pastatytas būtent ant to kaip aš išlaikysiu juos dar labiau verčia mane prastai jaustis. Nes jau nebegaliu nieko. Nebegaliu miegoti, o jeigu ir pamiegu, vistiek nesijaučiu pailsėjus, o mokykloje eilinį kartą apsimetu linksmas žmogus. Strange. GYvenimo aktorė.
Mama manęs taipogi nesupranta. Ji nepripažįsta, kad man kas nors būtų. Anot jos, aš tik išsigalvoju. Ir dabar nežinau, kaip man elgtis. Net neturiu kam išsipasakoti. Draugai yra draugai. Jei jiems nėra dėl to problemų, tai jie ir nesupras. Jau tai patyriau, kai bandžiau kažkada išsikalbėti.