labas,

sergu depresija jau pusmetis. Du menesius isgyvenau pragara, tikraja to zodzio prasme. Bet ir pragare reikia nepamirsti kas esi, kuo buvai, koks buvai. Ir bunant toj busenoj reikia buti, kaip uzsispyrusiam zydui, daryt viska atvirksciai. Nori nejudet - judek, nori nedaryt darbu - susirask ka dirbt, sakot neimanoma susikaupt - imanoma, reikia tik daug pastangu. Pats per sunkiausia akimirka sugebedavau atsijunkt keliom minutem, ir tos minutes budavo palaimos pilnos. Vergdavau kada man suzaliuodavo zole, saule sviesdavo taip skaisciai, kaip niekad. Dievas man dave pamatyt neitiketina grozi, kurio nematydavau budamas sveikas. Tada sau kartodavau, as negaliu sito prarast. Kai buvo labai sunku as kyldavau ir begdavau, toli, ir nesvarbu, kad svaigtavo galva, vemdavau, skaudedavo galva stubura ir kelius, bei lisdavo mintys apie nuzudimus zmoniu. Kodel jos lisdavo i galva iki siol nesuprantu. Bet budami dugne, kur salia giltine, kartokit - as galiu but ryskesne sviesa, as nepasiduosiu... As taip darydavau kasdien...

Ir stai as jau pusmetis negeriu alkoholio, pasportuoju, vartoju vaistus ir man zymiai gereja. PO truputi gryztu prie savo hobio - muzikos ir kartais uzpulsta noras sukurt kazka neaapsakomo... tikiu, kad tie zmones kurie serga gali paveikti... stiprybes jums, pakantumo ir isminties....