Sveiki, dilemos prispausti ar ja isgyvene. Mano gyvenime, mazdaug pries 2 metus buvo keblus laikotarpis kai maniau, kad laukiuosi. Problema buvo ta, kad su vaikinu susitikinejome 4 menesius, o pagrindinis mus siejes dalykas buvo seksas( bent jau is mano puses). Jis sake, kad mane isimylejo, nors as nuo pat pazinties pradzios sakiau, kad esu labai iskaudinta ankstesniu santykiu, tad per daug is manes nesitikek. Kaip bebutu, studijavau kitame mieste, 3iame kurse ir del nestumui budingu simptomu buvau 90% tikra, kad laukiuosi. Paluzau. Dienos buvo juodos ir kaltinau save, kad busiu visa gyvenima susieta su zmogumi, kurio nemyliu, nes jau seniai turejau nuostata - jokiu abortu ar valymu. Vaikinui nieko nesakiau, turejau su ta mintimi susigyventi pati. Po savaites suzinojau, kad nesilaukiu - akmuo nuo sirdies nusirito. Pirma ka padariau - nutraukiau santykius su juo. Jei zmogui nejauti to, kad su juo noretum vaiko, kad ir netiketo likimo posukio, tai nereikia ir sekso. Didziausia mano gyvenimo pamoka. Mano patarimas visiems - jei nesat pasiruose buti tevais ar neprisiimat atsakomybes uz nesaugaus sekso rezultata, tai uzsiiminekit tuo, kai ismoksit tai daryti. Ir cia nesvarbu nei amzius, nei soc statusas. Cia zmogiskumas, kurio ir pati anksciau matyt ne per daugiausia turejau, nes naiviai tikejausi, kad visada viskas bus kaip noriu, nors ir nesirupinu tuo.