Labai miela, kad analizuojate, kad Jums rūpi draugės jausmai ir problemos. Tačiau protingiausia ir lengviausia būtų paanalizuoti save (jos gelmes turėtų analizuoti ji pati, arba ji pati kartu su profesionalu).

Ar judu pakankamai atviri vienas kitam? Kas graužia ir vieną, ir kitą iš vidaus ir kas neleidžia visiškai atsiduoti šitai meilei? Kaip pats manote, kodėl jai nukrisdavo nuotaika po meilės akto? Meilės akto metu moters (kaip ir vyro) organizme išsiskiria daug hormonų ir natūralu, kad jos nuotaika gali truputį sugesti po visko. Tačiau ne tiek, kad jai nebūtų malonus vyro prisilietimas. Nėra to blogo, kurio negalėtų ištaisyti nuoširdus partnerio švelnumas, apsikabinimas, nugaros glostymas, kol ji užmigs... Beje, ar tikrai ji pasiekdavo orgazmą? Gal dėl kažkokių priežasčių jausdavosi pažeminta, tik niekada to nepasakė garsiai? Gal net pati neįsisąmonino?

Lytiniai santykiai gali būti gilesnių problemų (problemų, atėjusių iš vaikystės, iš praeitų santykių, taip pat ir šių santykių) atspindys. Minėjote, kad abu esate dvasingi. Todėl Jums turėtų būti nesvetima savianalizė. Greičiausiai ir Jūsų draugė nujaučia, kur galėtų slypėti problema. Ką daryti? Pirma paanalizuoti save. Po to pasikalbėti. Beda tik, kad vienas pokalbis kliūčių nepašalina. Kalbėtis reikia sistemingai, geranoriškai, pasiruošus suprasti ir priimti partnerį tokį, koks jis yra. Meilė neateina savaime. Meilė yra kuriama. Tam reikia dviejų žmonių pastangų. Ten, kur kažas graužia iš vidaus, kur abu "kažko laukia", ten vietos meilei lieka vis mažiau...