Suprantu tave. Man buna katais taip pat blogai, ieskau vietos, kur jausciausi gerai, bet veltui... uzeina slogi nuotaika, akyse kaupiasi asaros, o vyras sedi ir net neateina apkabint... pradedu verkti pasikukciodama, tada jis su priekaistu pabumba, kad as vel nezinia ko verkiu, ka jis vel blogai padare ir pan. :( Ir kaip jam paaiskint, kad as pati nezinau del ko verkiu, del ko man taip liudna? Noreciau iseit toli toli ir niekada nebegrizt, bet bijau, kad viena neistversiu... Mintys daznai aplanko apie pasitraukima, bet sulaiko tik viena mintis, kad gaila teveliu... jie jau neteko vieno sunaus, kuris isejo pats. Suprantu, kad sunkiausia yra likusiems cia, sitame gyvenime. Laikykis, tu esi nuostabi :) o tavo vyras taves nevertas, jei leidzia tau taip lengvai iseiti ir nieko nedaro. o jei nebutu isgelbejusi taves sesuo? as nuo vaikystes tikejau, kad kiekvienas turi savo antraja puse, kuri is puses zodzio supranta ka reikia daryti, kuri stengiasi, kad jo antroji puse butu laiminga, ir asara tokia pat jam skaudi kaip ir verkianciam... Tikiu, kad taip gali but! Gaila, kad mums turbut dar nepasiseke jos rasti...