tikrai zinau ka visa tai reishkia. Isgyvenu depresija jau kuri laika, siek tiek sudetinga nustatyti tiksliai, bet manau apie 2-3 metus. Keisciausia, kad esu jauna ganetinai, man 19, bet toks jausmas kad nugyvenau koki simta metu ir baisiai pavargau. kiek kartu norejau mirti, bet nepajegiau to padaryti, veliau kai budavo proshvaishchiu, labai dziaugiaus, kad taip neivyko. o dabar vel noriu to. Juokingiausia, kad artimieji visikai manes nesupranta- esa issigalvoju viska, kaip tokia jauna galiu sirgt depresija? tarsi tai pensininku privilegija. ziauru. draugai turi savo reikalu ir ne iki manes jiems, visai ne iki manes. ir vaikinas yra ar tureciau sakyti buvo? pykstames ir viskas tik blogyn, kartais pamastau, kad be jo gal ne lengviau butu, o tai pririsa prie saves, o suprast nenori, jis tarsi alkas. kreipiaus ir i daktarus, vaistu atsisakiau, nes vaikinas prikalbejo, kad prie ju priprantama, tampi toks apdujes ir esa jie nieko nepades, isvis sake nebendraus su manim jei vartosiu. na tai lankiaus pas psichologa, pokyciu ryskiu nemaciau, taciau is sono sake kad lyg ir geriau man, na ir pati nesijauciau bjauriai nors terapija truko pora savaiciu. poto nutraukiau. dabar ypac sunku, nes dar tenka mokytis, o as tiesiog nepakeliu to, man niekas nesiseka, nes vis kamuoja baime ir skausmas. isties ziauru, na ir ka daryti tokiu atveju? likau visai visai viena,o kiti tik ir ''padeda'' kaltindami. zaloju vis save, tiek dvasiskai tiek fiziskai, nebezinau, gal , galbut butu lengviau radus bendraminciu, na bet tos privacios grupines terapijos ir kainuoja nemazai. sor, bet studentams krizes metais nesaldu. taigi toks uzburtas ratas.. pavargau nuo to. vasara dar galima prasiblaskyt, taciau arteja ziema ir bus tik blogiau , as nepernesu salcio ir tos tamsos. as zinau kad kazkur iseitis yra, bet kaip ja rasti?