Sveiki, rasau ne pirma karta... is anksto atsiprasau uz minciu isdestyma, nes man tai nesiseka. Taigi gyvenu su drauge jau 3 metai, as ja be galo myliu, as be jos negaliu. Bet nieko nesigauna - per diena susipykstam maziausiai 5 kartus, dazniausiai del to, kad vel ir vel ta pati prikisa. Atrodo ir stengemes, bandom but mylintys vienas kita, bet po kurio laiko vel tas pats - vel prisimenam senas nuoskaudas, kad ir jau buvom viska uzmirse. Galu gale, kai i svecius atvaziuoja jos gimines as turiu buti silkinis, meluoti, kad "ten mokausi ir ta veikiu", kad tik nezinotu kad tik 12 klasiu baiges. Atrodo, kad cia kazkas vau... aisku, noreciau baigti kazka, bet ne tame esme... o kai  atvaziuoja mano seima ji buna susiraukusi, nesneka, prikaisioja viska, visko gaila... nezinau kas yra... tarp kitko ji prie savo draugu/giminiu dar ir zemina mane, nors veliau sako - as nezeminau, o pajuokavau... nors tai buna skaudus izeidimai... Per visa ta pykciu ir barniu laika as issekau, pavargau ir nebepajegiu su tuo kovoti. As noriu su ja buti, bet nepajegiu. Atrodo ir pasikeiciau, ir stengiausi, bet mes skirtingi ir tikriausiai tai mus isskirs. Nors as to nenoriu, as noriu su ja buti ji man pirmoji ir vienintele, nezinau ka daryti... MYLIU GINTARE. Bet jei viskas toliau taip bus, as neistversiu... nes jau gal puse metu nebematau prasmes gyventi, svarstau kaip pasitraukti is gyvenimo, nes jis man yra negailestingas ir nenoriu as taip gyventi... as noriu myleti ir buti mylimas, bet zinau, kad daugiau nebemylesiu nieko taip, kaip myliu ja... ir jei mes issiskirsim, nezinau kas su manimi pasidarys... Aciu bent uz sita puslapi, kur galima islieti sirdi, nes su niekuo negaliu kalbeti, viska laikau savyje nes bijau kam nors tai pasakyti...