Man labai negera. Nežinau kas tai - depresija, o gal kažkoks emocinis nuovargis. Nebesinori nieko daryti, nepasitikiu savimi, vengiu žmonių, nors realiai niekad nebuvau tokia ir regis dar dabar jaučiu diskomfortą, bet paskutiniu metu (paskutinius porą metų) turėjau daug barnių su aplinkiniais žmonėmis, o kuo toliau tuo žmonių, kuriuos prarandu skaičius vis auga. Stengiuosi suprasti, kas ne taip, bet niekaip nepavyksta pasikeisti. Tai labai sekina ir varo į neviltį. Atrodo, kuo labiau stengiuos padėti, suprasti, rodyti norą bendrauti, tuo labiau nuo manęs nusigręžia, ir regis linksta prie atvirkščiai besielgiančių žmonių. Kodėl taip yra? Mane tai siutina, bet tik pareiškus pretenzijas, žmonės dingsta ir dingsta. Jeigu neieškau aš, tai pati ieškoma niekada nebūnu. Anksčiau buvau ir veikli, ir tikslų turėjau. Regis, viskas slysta iš po kojų. Kartais pati savęs bijau, nes minčių kyla visokių. Ir nėra žmogaus kuriam galiu išsipasakoti, jausdama, kad mane supras, nėra. Sako, tai išbandymas, viskas bus gerai, praeis, visiems taip būna. Bet nepraeina, nėra viskas gerai. Emocinė būsena mažiau stabilesnė su lyg kiekviena diena. Trumpai, tai noriu numirti. Gal ne tiek numirti, kiek tiesiog viso šito nebeišgyventi. Tai tokia bejėgystė... sunku žodžiais apibūdinti... daug problemų gyvenime, bet dabar darausi ir tom problemom abejinga. Viskas pilka, vienoda, vieniša.