Nežinau, ar sergu depresija. Tačiau jau labai ilgai nesidžiaugiau tuo, ką turiu, esu paniūrusi, liūdna, nepasitikiu savimi, turiu tik vieną draugę, kuriai galiu pasipasakoti, bet ne viską. Tačiau ir su ja bendravimas atšalo. Esu viena, nežinau, ar esu, kam reikalinga... Gyvenime stengiuos nepasiduoti, mokytis, studijuoti, padėti kitiems. Bet kas iš to... Dabar jaučiuosi pavargusi nuo visko. Turiu svajonių, ateities planų. Tačiau, kuo toliau gyvenu vis labiau nusivyliu savo planais, nes taip man nebus, bus taip, kaip dabar yra, nes žmogus taip greitai nepasikeičia, netampa kitoks. Noriu, kad situacija pasikeistų, žinau, kad su manimi yra blogai, kad nebendrauju su kitais, kad esu uždaro būdo. Jau labai ilgai esu viena, neturiu žmonių, kuriems būčiau reikalinga, svarbi, ne dėl naudos. Turėjau tokį žmogų, kuris be žodžių suprasdavo, kurios apkabinimai buvo nuoširdžiausi, tai mano mama. Prieš 4 m. jos netekau. Tačiau nepalūžau po mamos netekties. Baigiau mokyklą, įstojau į universitetą...

Bendravau su vienu vaikinu apie pusmetį, bet nutraukiau draugystę su juo, nes pastoviai gerdavo. Tada susipažinau su kitu vaikinu, kuris už mane buvo 7 m. vyresnis, tačiau jis manimi pasinaudojo ir paliko. Bet negaliu jo pamiršti, norėčiau būti su juo, bet negaliu. Kito vaikino susirasti nenoriu, nenoriu būti įskaudinta, palikta. Suprantu, kad turėčiau paleisti praeitį, galvoti apie ateitį, gyventi ir džiaugtis dabartimi. Norėčiau, kad taip būtų, bet yra kaip yra.