Naujausi straipsniai
Vyras ateina pas gydytoją ir skundžiasi...Vyras ateina pas gydytoją ir skundžiasi:
Vaistų paieška
|
Be Sos03 leidimo draudžiama naudoti ir platinti www.Sos03.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Autorių teisės priklauso Sos03, jeigu nenurodyta kitaip.
Rutaaa — 2017, Sausis 26 - 23:41
Labas, aš Rūta, man 19 metų. Ko gero man depresija. Būtų gerai, kad tai tik ir būtų. Kadangi, mano mama sirgo šizofrenija... Tai daug ką pasako. Pastaruoju metu daug mąstau apie save. Bandau mąstyti apie ateitį, bet kiekvieną kartą suprantu, kad nieko nenoriu iš gyvenimo, nieko iš jo nesitikiu ir apskritai, nenoriu gyventi. Viešumoje esu aktyvi, bendraujanti ir linksma. Visi mane apibūdina kaip "kompanijos siela". Niekas negalėtų net įtarti, kad turiu emocinių problemų, nes esu įvaldžiusi gebėjimą prisidengti kauke. Grįžusi namo, būnant vienai aplanko įvairios mintys. Mane lengva įskaudinti, todėl bet koks mažmožis man atrodo didžiausia katastrofa, dėl kurios labai nervinuosi. Artimųjų išreikšti nepasitenkinimai, blogi žožiai skamba kaip skaudžiausias dalykas, po kurio verkiu keletą dienų, prarandu norą kažką daryti: bendrauti, kalbėtis, valgyti, mokytis ar užsiimti kažkokia veikla. Dėl visko pradedu kaltinti save, pradedu save menkinti savo akyse. Noras pasitraukti iš gyvenimo mane seka kiekvienam konflikte.
Kadaise be galo mėgau menus. Piešiau. Muzika buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis, be kurios negalėdavau nei dienos. Dabar jaučiuosi tokia beviltiška, nes niekuo nebeužsiimu, apart ėjimo į mokyklą ir mokymąsi (ką darau praktiškai per prievartą). Hobių nebeturiu, nei groju, nei dainuoju, nei piešiu. Esu mieguista, visada noriu miegoti. Kartais ir norisi užmigti amžinu miegu... Vakarais iš niekur nieko pradedu verkti, nes tiesiog pasidaro liūdna. Ir taip diena iš dienos, savaitė po savaitės...