Na ką. Štai ir atėjo ta diena, kai pagaliau galiu prisipažinti. Man yra tik 20 metų, dar tikrai esu labai jaunas, tačiau mano vidus pasakytų visai ką kitą... Esu studentas (na bent jau kol kas) drovus ir nešiojantis kaukę visą savo gyvenimą. 18-kos metų praradau savo tėvą, kurį labai mylėjau. Žmogus mane statė ant kojų visą laiką, rodė gyvenimo grožį ir jo kitą pusę, kuri neretai būna baisi. Po tėčio mirties praradau ir dalelę savęs. Jaučiuosi labai kaltas, kad kai jam manęs labiausiai reikėjo, aš buvau paauglys su savo ''principais''. Pajutęs kaltę pradėjau rizikuoti vis labiau ir labiau savo gyvenimu...Kol galų gale supratau, jog pats gyvenimas yra paradoksas ir žmogus negali statyti jokių ribų be atsako Visatai. Esu mylintis žmogus, bet mano meilė yra kitokia... be jokių žmogiškų įsipareigojimų. Daugelis sako, kad mano pasaulėžiūra iškreipta ir neatitinku žmogiškumo faktoriaus.

Visų pirma noriu papasakoti apie savo požiūrį į gyvenimo prasmę, kad mane labiau suprastumėte:

Kiekvieno individo ideologija skiriasi. Visi turim savo idėją, tačiau ne visi prabyla ir ne visi išdrįsta pakeisti žmogaus sukurtą tvarką, kuri yra ne ko kito, o tik paties žmogaus rankų darbas. Vienam tai utopija, kitam - paranki socialinė ir teisinė sistema. Nieko neturiu prieš kūrybą (tiek Dievo, tiek žmogaus), nesvarbu, kokia ji bebūtų, ar tinkama asmeniškai ar ne, bet su ja visi ''privalo'' susigyventi. Yra unikalumas, tačiau vėl gi - ribotas. Žmonija stato sienas be jokios atsakomybės ir už tai nebando net atsakyti prieš Visatą... Galbūt esame vienintelė ir unikali rūšis, tačiau patys taip nusprendėme, kad esame ''tokie''. Mūsų unikalumas, nemeluosiu, - ribotas, besisukantis ratas, kuris, pripažinkime, išties yra nesustojantis ciklas, susidedantis iš trijų dalykų - Klestėjimo...Karo...Žlugimo. Tobulos apgaulės idėja - progresas su atlygiu į priekį, kad įvykus žlugimui atsistotumėte ant kojų su motyvacija toliau klestėti ir bandyti laimėti karą. Vienas žudo vardan idėjos, kitas - gindamas savo šeimą, trečias - vardan meilės ir tėvynės. Ir galų gale be jokios kaltės toliau apsimeta tyru ir skaidriu kaip krištolas. Akivaizdi idėja užtušuojama pinigais ir materialinėmis vertybėmis, o menkos ir nereikšmingos detalės iškeliamos kaip svarbiausia problema. Tačiau ne visus papirksi plastine šypsena ir ''velnio popieriuku''. Nepaisant pykčio žmonijos padermei, pavyksta įžvelgti klastingą žaidimą be Dievo leidimo ( tik neklausinėkite apie Jo egzistavimą - laikas parodys). Pinigai yra įrankis išgyventi šioje brutalioje įstatymų ir taisyklių raizgalynėje, kur blogis viešpatauja prieš pat tavo nosį ( blogį kiekvienas supranta savaip, iš savo pozicijų ir iš savo ''bokšto''). Ši ''unikali'' rūšis, kaip mirtininkai eina link prarajos, patys to nesuprasdami. Žmogui duota unikali galimybė išgyventi, ir jis priima tai, kaip dovaną nežinodamas, kas slypi ten, kur žmogus nėra prikišęs savo nagų... Sėkmingai skatinamas tikslas - ideologija stumti visus į tą pačią ( neduok Dieve, tik ne į kitą) pusę. Mes esame unikalūs, bet ribotai... Tiek to mano supratimo apie žmonijos egzistavimo ''prasmę'' (ar ji iškreipta, ar ne, vargu, ar žmogus gali atsakyti į šį klausimą. Visata yra per daug plati, kad žmogaus tiesa prilygtų Visatos visumai).

Klausite ''ką bendro tai turi su nenoru gyventi?''. Atsakymas vienareikšmiškas - aš nenoriu keistis. Esu kas esu, bet jeigu nesikeisiu, žinau, kad pražūsiu. Pasitraukti iš gyvenimo yra skaudu ne tik dėl to, kad pats prarasiu daug galimybių, bet tuo pačiu įskaudinsiu kitus artimus žmones. Tuo pačiu negalėsiu kitų išmokyti mylėti kitaip... Tuo pačiu nepamatysiu grožio.

Daug norų turiu, bet jie neprilygsta socialiniam reikalavimui... Tai kaip aš įgyvendinsiu savo mažo pasaulėlio stebuklus? Ačiū už dėmesį.