Sveiki, as irgi labai sunkiai jauciuosi ir jau labai ilga laika. Man 29 eri metai bet jauciuosi visiskai nezinantis ko noriu is gyvenimo. Mokiausi keliuose universitetuose bet nieko nebaigiau iki galo. Paskui baigiau dar vienus kursus taciau is ju irgi jokios prasmes. Galiausiai vel istojau mokytis i nauja specialybe ir jauciu kad kankinuosi, kad to visiskai nenoriu ir nezinau ar ir sita sugebesiu baigti. Mane apemusi depresija ir tokia baisi neviltis. Man jau 29 eri o as jauciuosi kaip vis dar tas abiturientas ka tik baiges mokykla. Negi man visa gyvenima taip bus?? Pradejau labai nepasitiketi savimi, gedytis tokiu savo veiksmu ir kad as sitaip blaskausi gyvenime, nerandu kelio. Jauciu geda gatveje bijau kazka sutikti. Jauciuosi ikalintas. Tiesiog nebepakeliu siu jausmu, be to esu toks vienisas neturiu nei draugu, nei pinigu, nei darbo. Apemusi baisi neviltis niekas nedziugina. Irgi kartais pamastau apie savizudybe. Bet bijau, noriu tiketi kad iseitis yra. Tiesiog nebegaliu pakesti to krypties nebuvimo, to tikslo neturejimo tos beprasmybes. Jauciuosi kartais kaip prakeiktas. Ir taip man skaudu del to. Einu gatve uzsidedu kapisona ir jauciuosi toks nevykelis, su tokia geda einu per gatve ir baime kad kazka sutiksiu kad kazkas mane toki nevykeli pamatys ir atpazins. Ir kiekviena diena taip jauciuosi. Siandien ejau gatve ir asaros riedejo veidu. Kaip noreciau zinoti ka daryti kad is to isbrisciau.