Matyt čia tinkama vieta pasidalinti sunkiomis mintimis, nors ir tai nieko nekeičia. Tiesiog gal kažkam bus naudinga apmąstyti ar patarti. Metu turiu jau pakankamai, o vilčių mažai, tiesiog nebeliko dėl ko kovoti, bandyti, niekas neveikia, beprasmybė. Nelikus artimų žmonių, iškeliavus jiems anapilin, liko tuštuma, kurią turėtų užpildyti tik šeima, bet to nėra. Kažkada gal padaryta pasirinkimo klaida, o norėjosi skubėti gyventi...Tiesiog antroji puselė kad ir gera buityje, bet nevirpa dėl jos širdis, taip jau nuo pradžių.
Visai atsitiktinai lydėjau pas gydytoją kitą žmogų, o daktarė man pačiam išrašė antidepresantų, nors ju ir negėriau. Manau reikia spręsti priežastis, o ne pasekmes. O priežastis yra meilės trukumas, pirmiausiai dvasiškai. Todėl žinau, man padėtų tiesiog draugės turėjimas, tik apsikabinti, pasikalbėti. Bet jau žinau, to nebus. Visos moterys bijo prasidėti su vedusiu, jei be paramos... Dalis nori kurti šeimą, kita dalis gal pinigų. Bet palaikyti žmogų nenori niekas. Nors esu labai švelnus, jaučiantis kitą, neturiu su kuo pasidalinti, o tai letai, bet greitėjančiai žudo. Mintys blogos. Šiuo metu pabendravau su nuostabia moterim, kurią pro langą stebėjau kelis metus, o ji pradėjo vengti manęs, netgi neišklausiusi. Aš gal per greitas... Išgasdinau. Ir labai išgyvenu, nes nebeturiu jokių vilčių daugiau nenoriu mėginti, labai pavargau, perdegiau. O gyvenimas galėjo būti nuostabus, susitinkant trumpam apsikabinimui. Pasimatymai...tai šitaip nuostabu... Ir vedusiam negalima to drausti. Emocinė išdavystė? Kai nebėra emocinio ryšio šeimoje, tai ne išdavystė. Kai nėra dėl ko gyventi, apie ką svajoti, tai gyventi pasidaro labai sunku. Tik dėl vaikų? Tai daugiau moterims. Vyras nori pažinti iš naujo ir iš naujo. Ir neprivalo išduoti. Bet to matau niekas nesupras. Iš tiesų, geriausia būtų užmigti ir kartą nebeprabusti, nes skausmą kentėti nėra gyvenimas. Vaistai neatnes mylinčio zmogaus, o kam save apgaudinėti. Gyvenimas žiaurus, tik ne visiems vienodai.
Mielos moterys, pagalvokit apie tai, galbūt kažkas laukia jūsų šypsenos, o jūs ignoruojat žmogų ir stumiat jį į bedugnę, net nesuprasdamos, kad išklausyti žmogų, kai jis to prašo, reiktų. Jūs taip galit išgelbėti žmogų. Juk dėl to ir gyvenam. Nenoriu liūdėti, bet taip išeina... Mano gyvenimas eis žiūrint pro langą ir laukiant tos moters- gal ji praeis pro šalį, nors darosi nepasiekiama, o ji nuostabi, tik to nespėjau jai pasakyti...Labai dėl to pergyvenu...