Gyvenime tiek teko kentėti, kad ne kartą buvau susimastes dėl savižudybės. Skausmas ir kančia būdavo tokia įtempta jog kartais atrodydavo nebeįmanoma bus pakelti. Nuo ryto iki vakaro buvau spaudžiamas, žinojau jai pasiryšiu tam, tai eisiu iki galo, jai pradėsiu tai tikrai tai užbaigsiu sėkmingai. Kaskart bemastant apie pasitraukimą iš gyvenimo, begalvojant apie įvairius scenarijus, kaip ir kas, sąžinės spausdavo mane. Sąžinė ar kažkas dar, bet esmė, kad kažkas viduje šaukte šaukė jog tai ką galvoju padaaryti nėra gerai. Kažkodėl nėra tai gerai, kad ir kaip bebandžiau rasti susitaikimą ir romumą dėl šio sprendimo, man nepavykdavo. Kažkas negerai.

Praėjo apie dešimt metų, nesu religingas, niekada stabiliai nelankiau bažnyčios, net nėra aplinkui mane tikinčių žmonių, bet visoje toje kančioje radau Dievą. Ir jis paėmė visa tai nuo manes. Tikriausiai tai mane vis ir laikė nuo savižudybės. Klausimas, kas laukia po mirties? Ar kančia pasibaigs ar tesis? Kodėl vis jaučiu, kad nėra man gerai atimt sau gyvybe?

Taigi pradėjau šauktis, melstis Dievui ir užsiimti visokiom kitokiom apeigom, kaip meditacija, mantru kalbėjimas ir t.t. visame tame skausme tikėdamasis rasti patvirtinimą, kad galiu išeiti, o jai nerasiu patvirtinimo, tai gal visos neigiamos emocijos pranyks? Emocijos ir ne tik.

Kai širdis buvo visiškai palūžus, kai buvau nusižemines iki pat žemumos ir pasiryžes bet ką padaryti, kad tik rasčiau TIESĄ, tada ją ir radau, dabar pamenu, kai vis šaukdavaus Dievo "kad ir kokia ta tiesa bebūtu prašau tik ją man parodyk, čia tiek daug painiavos"

Vieną vakarą Dievas palietė mane, pajutau Jo artumą, begaline meile ir visa kas buvo negera pamažu pradėjo nykti ir keistis.Jis parodė man Tiesą, Jis atsakė į tas maldas, per tas penkias minutes kol Jėzus buvo mano kambaryje jis tarsi atsiuntė į mane šimtus tiesos minčių kurios nutraukė tiek metu mane kankinančius pančius.

Kad ir kas tu bebūtum kuris skaitai tai, tu žinai, kaip ir aš, kad iš gyvenimo gyvas neišeina nei vienas. Viskas ką aš bandau čia sudėlioti ir pasakyti tau skaitytojau, tai kad Dievas egzistuoja ir kaip rašo Biblijoje žmogui skirta kartą gyventi ir teismas. Taip pat rašo, jog Dievas įkvėpe gyvybe į mus. Mes neturime teises atimti sau gyvybės.

Mes NETURIME teisės atimti sau gyvybės.
Tikriausiai tai paskutinis dalykas kuri norėtum išgirsti, bet aš privalau tai parašyti. Nesu aš protingas, gudrus ar dar kažkoks, Dievas kaip tik tolsta nuo tokiu nes jie išidūds. Tiesiog keletas dalyku kuriuos žinau užtikrintai ir sakau tau, gali ir tu juos sužinoti, nes Dievas neatsižvelgia i asmenis. Taip jo Žodis rašo. Kam jis nori tam tiesą apreiškia, o kam nori paklydimą siunčia. Kas artinasi prie Dievo, tai Dievas artinasi prie to asmens.

Žmogus atimantis sau gyvybe automatiškai nepriima Jėzauas aukos. Jam išgelbėjimas nebeįmanomas. Neivienas nebus išgelbėtas gerais darbais, nes Biblija pati taip sako. Mūsų darbai jam, kaip purvini skudurai, dėl to turėjo ant kryžaius mirti Jėzus.

Kiekviena nuodėmė verta mirties. Kraujyje yra gyvybė, kadangi Jėzus buvo be nuodėmės Tobulas ir Šventas, todėl Jo auka, kraujas nuplauna visas nuodėmes tų kurie tiki. Tame išgelbėjimas ir amžinas gyvenimas.

Savižudžio laukia tiktai pragaras. Yra krūvos tikrų liudijumų apie klinikines mirtis, kaip žmonės patenka tenais. Ir tai yra amžina bausmė. Skaistykla neegzistuoja, tai katalikų išmislas pinigam krauti, indulgencijom. Biblijoe neįmanoma rasti apie ją nieko.

Jėzus sakė aš esu gyvenimas tiesa ir kelias. Jis yra amžinas gyvenimas ir išeitis.

Tas kuris išpažysta Jėzu liežuviu, kaip Viešpati ir tiki savo širdimi bus išgelbėtas.

Taigi tai nėra kažkas neįmanomo.

Jai dar iki čia skaitai, tai mano paraginimas būtu klausytis vidinio balso. Dažniausiai jų būna keletą. Pagal bibliją, depresija ir saavižudybė yra dvasia. Taigi siūličiau klausyti sažinės balso, nes Dievas davė mum visiem tai. Tam tikras morales normas, giliai giliai viduje jaučiame kas yra gerai ar nelabai gerai.

Žmonės mes esam karštakošiai, taip kartais skausmas būna begalinis ir nieko daugiau tik ji tejauti ir atrodo vienintelė išeitis mirtis, bet tai melas. Po mirties niekas nepraeitu, po tokio tipo mirties. Po to amžinybė.

Kas tas šimtas metų? Kas tie keli mūsų metai? Kodėl žmonės taip priešinasi Dievui? Aš negaliu net isivaizduoti kas tikinčiūjų laukia amžinybėje, kas per grožis ir laisvė. Mes dauk ko nesuprantam.

Neskubėkit žmonės nes po kaikurių sprendimų išeities atgal nebėra, Rašte rašo būsim teisiam už kiekvieną tusčia žodį, net jai turi netiki Biblija, nors sekundei susimastyk, o kas jai tai tiesa. Žinai aš nei karto nemačiau beždionės iššokančios iš krūmo ir šaukiančios "aš jau žmogus"

Dievas begalo myli kiekvieną, bet mes nesam robotai ir turim laisvas valias ir už viską reikės atsakyti. Jis žino kiek sveria mūsų skausmai. Jis žinojo ir manojo skausmo svorį, bet Jis atsakė tik tada kada Jo šaukiausi. Jia užkietini savo širdi ir nieko neisileidi į ją, nieko ir neivyks. Net pats visatos kūrėjas neprasibraus pro tavo akmens širdi jai tu Jam neleisi.

Po savižudybės, tik viskas prasideda.Dievo i dėže neigrūsi, galbūt šiandieną galvoji, jog Jam pasiteisinsi savo gerais darbais ar Jis kadangi yra geras atleis tai ką padarei, teja tai melas. Geras ir teisingas teisėjas elgiasi ir teisia teisingai ir pagal savo Žodį duotą.

Dievas nori ir gali paimti visą nerimą, stresą, depresiją ir visą kitą kas yra nuodėmės vaisiai.

Jis gali paimti ir pakeisti viską ir gyvenimas nušvies visiškai kitom spalvom. Jo meilė, nėra tokio jausmo gyvenime.... čia ne drugeliu pilve jausmas kai isimyli... jo meile pajutus tai didesnio kaifo jai galima taip išsireikšti nėra pasaulyje.

Bet Jis negali jos apreiškti kol tu ir aš Jam neleisim to padaryti.

KAIP AŠ DŽIAUGIUOS, KAD NENUSIŽUDŽIAU. NE KARTĄ NE VIENAM ŠEIMOS NARIUI VIS UŽSIMINDAVAU APIE TAI.

Šiandieną prisiminus tas dienas ir visą ką patyriau savo gyvenime tai tiesiog atrodo, kad tos dienos kaip košmaras kažkoks. Dabar tik rašant šitą žinute prisiminiau jas ir kiek mano gyvenimas yr pakites.

Kad ir koks šitas gyvenimas bebūtu, jis begalo trumpas, mano akys žiūri į amžinybe. Amžiną laime ir buvimą su Dievu, nes Jėzaus kraujas padarė mane švariu ir priimtiną Dievui. Ne viską suprantu, bet žinau ką žinau ir niekas manes to neišmokė, jokia tai bažnyčia, sekta ar kokia grupelė žmoniu. Visa apreiškė man Dievas, man vienam mano kambary. Mėnesis po mėnesio vis keistadamas mano pasaulėžiura ir antgamtiniais varijantais kalbėdamas man.

Aš garantuoju jai šauksiesi Dievo, Jis atsakys. Tik nepasidarykim kvaili ir nepradėkim nurodynėti Dievui, kada Jam mum atsakyt.

Per ilgai čia kažkaip gavos.
Norėjau tik parašyt, mirtis dar nepabaiga ir neturim teisės nusižudyti. Juk ne patys nusprendėm gimti? Kas davė gyvybe tas ir atims.

Mary k baxter, ŠIMTU PROCENTŲ TIKRAS PASAKOJIMAS APIE POMIRTINI GYVENIMĄ.

Stiprybės.