Esu ištekėjusi 35 metų,turiu nuostabią dukrytę,vyrą,tačiau nuolat jaučiuosi vieniša ir nelaiminga.Atrodo turiu viską,o kartu nieko,nieko nesinori,nei dirbti,nei gyventi,darau viską per prievartą,dėl dukrytės...Vyras mano ne iš tų kuris paguostų,ar apkabintų,kai tau sunku,kuris pasitiktų tave po darbo,ar nupirktų be jokios progos gėlių,pragyvenom kartu jau 14 metų,o jaučiuosi taip lyg būčiau vienui viena,tvarkausi namuose viena,dukrytės reikalus irgi tvarkau viena,aplamai man atrodo,kad aš nykstu būdama kartu su tuo žmogumi,nebemyliu savęs,nesinori rūpintis savo išvaizda,atrodo kam ir dėl ko,svoris auga akyse,o man atrodo na ir gerai,gal nors numirsiu nuo kokios ligos ar ką.Turim bendrą būsto paskolą išsiskyrusi,neturiu pas ką įšeiti,o ir išsilaikyti viena taip pat neišgalėsiu,gyvenimas toks sunkus,nežinau ką daryti,o kartu bijau,kad taip daugiau nebeištversiu ir...Atrodo negaliu negyventi,juk turiu rūpintis dukrytės gerove,bet tos mintys,kad nenoriu gyventi mane nuolat persekioja ir kartais man pačiai pasidaro baisu.Esu buvusi net pas gydytoją,ji sakė,kad turiu nuolat gerti vaistus,nes kiek supratau man depresija,bet taip nesinori "farširuoti" savęs tais vaistais,nors pastebėjau,kad kai gėriau juos sumažėjo alkio jausmas,turiu matomai problemų dar iš vaikystės nepasitikiu savo jėgomis ir jaučiuosi taip lyg būčiau niekam tikusi,lyg gyvenčiau gyvenimą vien tam kad gyventi