Aš esu Samanta (vardas pakeistas). Ir aš turiu problemų. Turbūt taip turėtų prasidėti šis laiškas. O rašau jį todėl, kad jaučiu, jog jau viskas - „perdegiau“, išsekau ir man žūt būt reikia kažkur išsilieti, nebegaliu visko laikyti savyje, nes pasiekiau tokią ribą, kad nežinia kas man gali nutikti. Rašau šį laišką ir dar nežinau kam jį adresuosiu. Atrodytų yra keletas artimų žmonių su kuriais galėčiau pasikalbėti apie savo problemas, kažką išsipasakoti, jie tikėtina išklausytų, bandytų paguosti ir įrodyti, kad viskas yra gerai, kad nėra čia ko man pergyventi, na kaip ir visada tokiais atvejais „ turi stogą virš galvos, turi darbą, vairuoji automobilį, esi sveika, jauna, dar viskas prieš akis , o pasaulyje yra tokių, kurie neturi rankų, kojų, neturi namų ir bla bla bla...“ Ir taip, visi jie teisūs! (Dabar net jaučiuosi kalta, kad iki tiek nusiritau su savo „kvailom“, „juokingom“ problemom). Bet šiuo metu man savyje nežmoniškai sunku, tos tipinės žmonių paguodos tikrai nepadės, o jiems sukelčiau tik tai gailestį, nuostabą ir žinoma už nugaros prasidėtų viso to aptarinėjimai, komentavimai, smerkimai. Nenoriu to, todėl saviem ir nebesipasakoju. Taip norėtųsi turėti tokį artimą žmogutį šalia, kuris galėtų suprasti kaip aš jaučiuosi, kuris nekartotų tų nuvalkiotų banalybių, kuris nefilosofuotu, kad va toks tas gyvenimas. Norisi tokio žmogučio, kuris galėtų duoti realių patarimų esamoms situacijoms, kuris būtų šalia, kuris padėtų surasti tą kelią, kurio gale dega šviesa, kuris sakytų „MES visa tai įveiksim“.... Man tiesiog reikia DRAUGO (ĖS). Tos artimos sielos. O jos deja, nėra....
Vis bandau save motyvuoti, vis bandau save pakelti ir vaidinti, kad esu stipri. Bet tai laikina. Viskas susikrauna ir vėl palūžtu, vėl krentu žemyn.
Tai va, rašau čia aš apie tas savo problemas, o kokios jos turbūt Jums ir neaišku. Na sakyčiau realiai jų kaip ir nėra. Tiksliau jos psichologinės, gal net mano pačios sukurtos, bet jos yra mano viduje. Ir neišeina man su jomis susidoroti, kad ir kiek besistengiu. Vis dažniau pasiekiu tokią ribą, kad kaip aš sakau – mane vieną dieną išveš, tik dar neaišku kas.... (ar psichuškė, ar greitoji, ar policija, ar katafalkas...)
Nežinau kokia šio laiško (tiksliau padriko minčių kratinio) esmė... Turbūt tiesiog tylus pagalbos šauksmas....