Sveiki, kiek paskaiciau sita foruma ir susidariau nuomone jog cia rasantys zmones yra tiesiog iskaudinti, nusivyle savimi, turintys tam tikru kompleksu del ko labai isgyvena ir t.t betka daryti jeigu esi zmogus, kuriam niekas nerupi per visa gyvenima nuo vaikystes, net pats gyvenimas perdaug nerupejo, nuo mazens esi apsuptas mylimu zmoniu, kurie yra labai sunkus ligoniai, gyveni tik del ju, aukoji visa gyvenima, leidi dienas , savaites , menesius ligonineje kartu su tau brangiausiu zmogum sioje zemeje atiduodamas visa save del , kurio gali atiduoti gyvybe ir suzinai, kad diagnoze mirtina, neisgydoma, o per tiek metu tas zmogus del, kurio ir kabinaisi i gyvenima, kurio gerove tau tapo gyvenimo, egzistencijos prasme ir be , kurio tu geriau mirtum gali tave palikti? kaip tai isgyventi? kaip padeti jai, kaip padeti sau? meldziu Dievo sveikatos, pagalbos, bet viskas tik blogeja, jauciuosi del visko kaltas, sau meldziu tik staigios mirties, nes nebegaliu su tuo gyventi, negaliu matyti kaip ji kankinasi, bandziau gerti, visais budais siektiek uzsimirsti, niekas nepadeda ar beliko tik savizudybe? daug metu apie ja galvoju, tikrai sugebeciau pakelti pries save ranka, bet pasimeciau tarp gyvenimo ir mirties, vaikstau atbrailom, skraidau su masina milzinisku greiciu, tikedamas avarijos , bet iki siol dar gyvas, nebezinau ka daryti, gal yra kam buve panasiai, pragyventas toks etapas?