Sveiki. Aš didelį laiko tarpą savo būseną laukiau paslapyje ir apie ją niekam nesakydavau. Niekam apie tai nepasakodavau. Močiutė tą suprato seniai, o aš tą neigdavau. Bet pripazinau tai. Man gili depresija. Sprendžiu pagal tai, nes jin ne metus tęsiasi, o keletą. Pastaruoju metu nebemiegu, gal 4-5 valandas per parą ir nueinu miegoti 5 ryte. Dieną iš dienos , ypač vakarais mintys pesimistiskos aplanko. Seni prisiminimai. Vis pradedu ilgėtis žmonių iš praeities ir kaltinu save dėl visų klaidų, visų praradimų ir nesėkmių. Iki šiol kamuoja jausmai merginai, pirmajai meilei, kuri man buvo abejinga ir nieko nejautė. Jau 9 mėnesiai taip, o jin buvo laisvo elgesio mergina ir naudojosi manimi laiką prastumti. Ištisai dienom būnu be nuotaikos, paniures, piktas ant visų, viskuom nusivylęs, nepasitikintis savimi.Gyvenimą mąstau savo keisti, bet neturiu valios, nei motyvacijos tą padaryti. Nerukau, bet dažniau isgeriu tam, kaip aš mėgstu sakyt, skandinti neviltį alkoholyje. Tikslų gyvenime neturiu, bet lyg ir noriu įstoti į universitetą, bet jaučių, kad vėl nepasiseks... Esama padėtis nekokia, skolos ir nepasitenkinimas išvaizda. Retai sypsaus, iš reikalo. Stengiuos atrodyti rimtas, kad niekas manęs neperprastu. Pastaruoju metu uždaras pasidariau, daug su kuom nutraukiau bendravimą, apime pesimizmas mane. Pamegau frazę: "visur gerai, kur manęs nėra". Buvau laimingas būdamas tik su tą mergina, o dabar netekau prasmės. Dažniau prie kompiuterio sėdžiu ir persikeliu į virtualų pasaulį pabėgti nuo bėdų realybėje, bet nesėkmingai. Nebezinau ką daryti, savižudybės mintys apniko mane.. Nematau tikslo egzistuoti, jaučiuosi nevykėlis, prastesnis už kitus.. Nesėkmės viena po kitos, prarastas geriausias draugas, geriausia draugė, pirmoji meilė, išeiviją.. Nežinau ar skaitysite, bet nezinau ką daryti jau. Nemaniau niekad, kad rasysiu kažką panašaus..