Sveiki,

žinau, kad tai, ką parašysu, jau skaitėte ne vieną ir ne du kartus, tačiau neturiu kam pasipasakoti... O jeigu, siūlysit apsilankyti pas psichologą, tai tokios prabangos negaliu sau leisti (apie šeimos gydytoją arba poliklinikos psichologą net nenoriu galvot). Taigi, bloga nuotaika, liudesys, tingulys - visa tai tęsiasi jau kurį laiką ir nelabai į tai kreipiau dėmesį, galvojau, kad tai praeis. Tiesą sakant, taip save apgaudinėju pastaruosius 7 metus, tačau kuo toliau, tuo labiau blogėja. Žinoma, būna ir geresnių dienų, tačiau visos baigiasi taip pat... Mane visuomet kankina prislėgta nuotaika, kamuoja nemiga ir košmarai, o beviltiškumo jausmas nenusakomas. Nors gyvenimas gražus, bet tikrai ne man, nematau šviesios ateities (nors studijuoju tai, kas patinka), visuomet galvoju, kad aš niekam tikus ir nevykėlė (nors taip galvojau visą savo gyvenimą), užtenka vieno blogo žodžio ir aš palūžtu. Nebeliko nei vienos draugės, šeimai bijau pasipasakoti, nes nenoriu, kad jie mane tokią visą likusį gyvenimą matytų (žinau, nes mano teta serga šizofrenija ir girdžiu kaip šneka ir kaip elgiasi). Žinoma, ne kartą galvojau apie savižudybę, kelis kartus beveik to nepadariau, išgelbėjo paprastas telefono skambutis. Ir visa tai, ką dabar išgyvenu nenutiko per naktį, tai tęsiasi maždaug 7 metus, su pertraukomis ir nemanau, kad tai baigsis. Niekas nepastebi, nes visuomet atrodau laiminga, viskuo patenkinta, gerą humoro jausmą turinti mergina.

Prašau, kurie galite (norite) su manimi pasišnekėti, parašykite [email protected]

Ačiū