Dėl skyrybų. Nepatarinėsiu tik noriu papasakot savo istoriją. Buvo laikas, kad galvojau, kad busiu suklydęs dėl savo pasirinkimo, kad ne tokią žmoną išsirinkau, kurios norėjau ir kad niekada neturėsiu tokio vedybinio gyvenimo kokio noriu. Aš buvau savanaudis ir galvojau, kad vedybinis gyvenimas turi MAN kažką duoti ir tada aš būsiu laimingas. Buvo ir konfliktinių situacijų dėl to, bet galiausiai aš supratau, kad AŠ iš principo ne taip apie santuoką galvoju. Santuoka nėra ėmimas sau, bet ji yra savęs atidavimas kitam, pasitarnavimas kitam. Neapsigaukit tai nėra lepinimas ar pataikavimas. Paskui aš po truputi pripažinau, kad žmona yra kaip tik tokia kokia man yra
geriausia. Ji manęs nelepina, kur nereikia, kartais priverčia susimąstyti ir sau pačiam įsispirti į pasturgalį ir kažko imtis užuot depresavus. Ji verčia mane augti. Kito pakeisti neįmanoma, bet įmanoma pakeisti save. Išvis vienintelis žmogus, kurį mes galim pakeisti, tai esam mes patys ir tas keitimas, ta kova su savimi kartais teikia daugiau džiaugsmo ir vidinio pasikenkinimo nei kiti vedybinio gyvenimo malonumai. Kai man pavyksta pakeisti save, aš pastebiu kad ir ji pasikeičia taip kaip aš norėčiau net neprašius ar vertus tai daryti. Kartais kai žmona grįžta iš darbo pikta, pavargus ir išsekus emociškai ir namie pratruksta dėl betko ir kai man pavyksta neatsakyti tuo pačiu, bet su meile, šiluma, ir noru jai padėti, ją apkabinti, išklausyti, "nugesinti", nuraminti, duoti jai laimės, tada aš jaučiu, kad nuveikiau tą dieną šį tą vertingo. Ir nejučia žmona irgi pasikeičia, atsileidžia ir vėl įsivyrauja namie laimė ir malonus bendravimas. Būna, aišku, ir tokių atvejų, kai buna priešingas variantas, man nepavyksta nugesint pykčio ir neigiamų emocijų, o prasileidžiu kaip boksininkas smugį į save ir aš sukunkuliuoju, susikapojam žodžiais. Nežinau kodėl tie dalykai vyksta, gal kad mėnulis ne toks pašviečia tą dien, gal hormonai, gal nuovargis ir pan. manau daugeliui taip būna. Tai nėra lengvas kelias, bet sunkus. Norint juo eiti reikia įtempti vidinius raumenis ir nuolat su savim dirbti, kaip sportininkui, ir po kurio laiko reikalai pradeda taisytis, jei nepradeda reikia kažką keisti. Ieškoti literatūros. ieškoti istorijų tų, kuriems yra pavykę gauti tuos rezultatus iš gyvenimo, kurių mes norim. Bent man tai padeda. Negalvokit, kad man viskas sekasi, kartais aš pats savęs negaliu pakęsti, bet niekur nuo savęs negaliu pabėgti, tenka vėl ir vėl su didele kantrybe suimti save į rankas ir bandyti vėl toliau eiti tuo sudėtingu gyvenimo keliu. Paimkit gyvenimą į savo rankas, tai kiekvieno mūsų teisė ir pareiga, ir darykit gera kiek įmanoma.