Sveiki, nezinau kodel cia rasau, tiksliau zinau,nes savo seimai ar panasei niekada nieko negaleciau papasakot ar pasakyt, nes pries ju akis atrodau visada rimtas, pasitikintis savimi, visada randantis iseiti is visko.. BET , sikart buvo luzis, labai sunku pries kitus atrodyt kitaip nei jauties, viskas kaupesi eile metu ir pagaliau nebegaliu atlaikyt visko... Virsune visko buvo kai susidejo viskas i kruva, iki vestuviu ne perdaugiausiai laiko plius suzinojau kad suzadetine laukiasi, ir dar negana to is darbo atleido... Viskas sugriuvo, spaudzia skolos, mokesciai kaip sakiau vestuviu islaidos dideles, vaikiukas atsiras o as nebeturiu uz ko kabintis baigiu prazut ir nezinau ar ilgai taip atlaikysiu. Jau buvau pasirinkes lengviausia kele, bet negaliu sau leist palikt situ dvieju zmogiuku, negaliu leist sau kad manes vaikas net akyse nebutu mates, tik mano jaunystes nuotraukas... Bet is kitos puses as taip irgi ilgai neatlaikysiu, dabar jau sergu depresija ir manau nelengviausia forma ir nezinau ka daryt, gal kasnors protingu minciu pametes, kaip visa tai isgyvent?...