Naujausi straipsniai
Trumpa medicinos istorija...Trumpa medicinos istorija:
Vaistų paieška
|
Vandeninė mėta
2010, Balandis 19 - 18:23
Vandeninės mėtos yra daugiamečiai, 40-80 cm. aukščio augalai stačiu arba apatinėje dalyje pagulusiu stiebu. Lapai kiaušiniški, pjūkliškai dantytu pakraščiu. Žiedai šviesiai violetiniai arba rausvi, menturiais susitelkę viršutinių lapų pažastyse. Žydi nuo liepos iki rugsėjo pabaigos ar spalio pradžios. Vandeninės mėtos auga upių, ežerų ir kitų vandens telkinių pakraščiuose, kartais pelkėtose pievose ir miškuose. Dauginasi šakniastiebiais, todėl neretai sudaro sąžalynus. Įsikuria įvairios sudėties dirvožemyje, tik svarbu, kad jis nuolat būtų drėgnas. Vandeninės mėtos paplitusios visoje Lietuvoje ir tinkamose buveinėse gana dažnos. Mokslinis mėtos genties vardas Mentha kilęs iš graikų mitologijos personažo, nimfos Mintės (graikiškai Minthe) vardo. Pasak mitų, ji buvo paversta mėta. Įdomu tai, kad daugelyje indoeuropiečių kalbų mėtos pavadinimai panašūs ir turi bendrą kilmę. Anglai šiuos augalus vadina mint, vokiečiai - Minze, ispanai - menta, italai - mentha, rusai - mjata, lenkai - mięta, latviai - mētras. Vandeninių mėtų arbata veikia kaip raminamieji, atpalaiduoja spazmus, skatina šlapimo ir tulžies skyrimąsi, plečia kraujagysles. Liaudies medicinoje arbata buvo gydomi skrandžio veiklos sutrikimai, peršalimo ligos, slopinamas karščiavimas, galvos skausmas. Arbata dėl mėtose esančių eterinių aliejų turi dezinfekuojamųjų savybių, todėl išoriškai naudojama gerklei ir burnos ertmei skalauti, gydant opas, uždegimą. Vandeninių mėtų lapų kvapas labai panašus į pipirinių mėtų kvapą. Švieži arba džiovinti vandeninių mėtų lapai naudojami prieskoniams, sumuštiniams, jais gardinamos salotos, mišrainės. Iš šviežių arba džiovintų vandeninių mėtų verdama kvapni arbata. Jos yra švelnesnio skonio ir kvapo už pipirines, varpotąsias ir kitas kultūrines mėtas. Vandeninės mėtos vaistinei žaliavai arba arbatai pjaunamos prieš žydėjimą arba jo pradžioje. Vaistams ir maistui skirta mėtų žaliava gali būti laikoma ne ilgiau kaip 1,5 metų. Sausoje, šviežiai išdžiovintoje vandeninių mėtų žolėje yra 0,7-0,9 procentų eterinio aliejaus. Džiovintos mėtos atbaido peles ir žiurkes, todėl jų buvo dedama į aruodus. Šviežių arba džiovintų vandeninių mėtų nuoviro pilama į vonią maudantis. Visos mėtos išskiria daug nektaro, užtai jų žiedus gausiai lanko bitės. Lietuvoje, be vandeninių mėtų, savaime auga dar kelių rūšių mėtos. Dirvinės mėtos dažniausiai įsikuria dirbamuose laukuose ir yra įkyrios piktžolės. Jų kvapas ne toks malonus kaip vandeninių mėtų, bet dirvinės mėtos irgi vaistingos. Jų arbata liaudies medicinoje gydomi virškinimo sutrikimai. Iš dirvinių mėtų gaunamas eterinis aliejus naudojamas parfumerijoje, kosmetikoje ir tabako pramonėje. Miškinės mėtos šalyje retos, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Šios rūšies augalai sukaupia daug eterinių aliejų, todėl truputį nuodingi arkliams ir galvijams. Daržuose ir gėlynuose auginamos pipirinės, garbanotosios, kilniosios ir dar kelių rūšių mėtos, naudojamos prieskoniams ir gydymui.
|
Be Sos03 leidimo draudžiama naudoti ir platinti www.Sos03.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Autorių teisės priklauso Sos03, jeigu nenurodyta kitaip.
Komentarai
Skelbti naują komentarą