Vaistinė šventagaršvė

Vaistinės šventagaršvės yra stambūs, 1-2 m. aukščio, daugiamečiai arba dvimečiai, vieną kartą žydintys (monokarpiniai) žoliniai augalai. Stiebas status, tuščiaviduris, gausiai šakotas. Lapai stambūs, lapkočiai su didelėmis, stiebą apimančiomis makštimis. Žiedai smulkūs, gelsvai ar žalsvai balti, susispietę beveik rutuliškais sudėtiniais skėčiais. Vaisius - suplotas skeltavaisis, sudarytas iš 2 sėklų. Žydi birželio-liepos mėnesiais, vaisiai subręsta rugsėjo mėnesį.

Vaistinės šventagaršvės auga upių pakrantėse, pakrūmėse. Įsikuria derlinguose, drėgnuose dirvožemiuose. Lietuvoje vaistinės šventagaršvės gana retos, dažniausiai aptinkamos didžiųjų ir vidutinių upių pakrantėse, rečiau netoli kitokių vandens telkinių.
Vaistines šventagaršves nuo seniai labai vertino benediktinų ordino vienuoliai. Dar viduramžiais Prancūzijos šiaurinėje dalyje, Normandijoje, jie pradėjo gaminti likerį, pavadintą benediktinu. Be daugelio kitų augalų, šiam likeriui ruošti naudojamos vaistinių šventagaršvių šaknys. Tikriausiai dėl gydomųjų ir kitokių vertingų savybių mokslinis augalo pavadinimas - Angelica archangelica - susietas su angelais. Graikiškai angelus- angelas, sergėtojas, archangelos- arkangelas, vyresnysis angelas, pasiuntinys.

Vaistinės šventagaršvės yra tikrai seniai žinomi ir liaudies medicinoje vertinami vaistiniai augalai, jais gydomi įvairūs virškinimo sistemos ir kraujotakos sutrikimai. Vaistams dažniausiai naudojamos šaknys, tačiau tinka lapai, stiebai ir vaisiai. Iš vaistinių šventagaršvių pagaminti preparatai malšina spazmus, slopina vidurių pūtimą, skatina tulžies, šlapimo ir prakaito skyrimąsi, palengvina atsikosėjimą, stiprina organizmą, jais gydomos skrandžio ligos, bronchitas, šiltinė. Vaistinių šventagaršvių šaknų antpilas arba nuoviras skatina periferinę kraujotaką, todėl labai padeda žmonėms, kurių susiaurėjusios rankų ir kojų arterijos, galūnės nuolat vėsios. Vaistinių šventagaršvių preparatų nepatariama vartoti žmonėms, sergantiems cukralige arba turintiems polinkį ja sirgti, nes padidina cukraus kiekį kraujyje ir šlapime. Negalima jų vartoti ir nėščiosioms. Sergant reumatu, eteriniu aliejumi kartais įtrinamos skaudamos vietos skausmui malšinti.

Vaistinėse šventagaršvėse, kaip ir kituose šios genties augaluose- miškiniuose skudučiuose, yra furokumarinų. Jeigu ant odos patenka šių augalų sulčių, jose esantys furokumarinai padidina jautrumą saulės spinduliams, gali sukelti nudegimus arba dermatitą. Ypač reikia saugoti akis, kad į jas nepakliūtų šviežių šventagaršvių sulčių arba augalų nuoviro.

Vaistams pirmamečių augalų šaknys kasamos rudenį, nuvytus augalų lapams, arba anksti pavasarį. Nuo iškastų šaknų pašalinami stiebų ir lapų likučiai, plonos šaknelės, paskui jos švariai nuplaunamos šaltame vandenyje. Išilgai supjaustytos šaknys džiovinamos džiovykloje ne aukštesnėje nei 40°C temperatūroje. Vaistinė žaliava tinkama naudoti 3 metus. Lapai skinami, kol augalai nepradėję žydėti.

Jauni vaistinių šventagaršvių lapai kartais vartojami kaip prieskoniai. Jais gardinamos mišrainės, salotos, vaisiniai pyragai. Kai kuriose šalyse jauni stiebai valgomi panašiai kaip salierų lapkočiai, o išvirti sirupe- kaip saldėsiai. Iš šventagaršvių šaknų ir sėklų gaunamas eterinis aliejus naudojamas maisto pramonėje. Sėklos ir šaknys tinka likerių, antpilų ir kitokių stipriųjų gėrimų gamybai. Sėklos naudojamos kaip prieskonis žuvies patiekalams. Vaistinės šventagaršvės yra stipriai kvepiantys augalai, todėl į gaminamus patiekalus jų reikia dėti labai nedaug.

Iš visų vaistinių šventagaršvių dalių gaunamas eterinis aliejus naudojamas maisto, parfumerijos ir medicinos pramonėje. Sėklose susikaupia iki 1,3 procentų eterinio aliejaus, džiovintose šaknyse jo vidutiniškai būna 0,5 procento.