Triskiautis lakišius

Triskiaučiai lakišiai yra vienamečiai, 30-90 cm. aukščio, gausiai šakoti augalai. Žiedai šakų viršūnėse susitelkę graižais. Visi graižo žiedai vamzdiškieji, rusvai geltoni.Vaisius - lukštavaisis su 2-3 akuotus primenančiomis išaugomis viršūnėje. Išaugos pasidengusios žemyn palinkusiais dygliukais, lengvai prikimbančiais prie gyvūnų kailio ar žmonių drabužių, todėl vaisius lengvai išplatina gyvūnai ir žmonės, išnešioja vanduo.

Triskiaučiai lakišiai žydi nuo liepos pabaigos iki spalio. Vaisiai subręsta rugpjūčio-spalio mėnesiais. Triskiaučiai lakišiai aptinkami vandens telkinių pakrantėse, grioviuose, šlapiuose dirbamuose laukuose, durpynuose. Paplitę visoje Lietuvoje. Įsikuria visokių tipų dirvožemiuose, tik svarbu, kad jis būtų nuolat drėgnas arba šlapias. Drėgnuose dirbamuose laukuose kartais auga kaip piktžolės. Triskiaučiai lakišiai yra šviesomėgiai, ūksmės nepakenčiantys augalai.

Lietuvoje, be triskiaučių lakišių, dar randami pelkiniai lakišiai, kurių graižai su stambiais liežuviškaisiais žiedais. Šie augalai įsikuria kiek slapesnėse buveinėse negu triskiaučiai lakišiai. Per kelis paskutinius dešimtmečius Nemuno ir kai kurių kitų upių pakrantėse paplito svetimžemiai, iš Šiaurės Amerikos kilę ilgakočiai lakišiai.

Mokslinis lakišiaus genties - Bidens - vardas sudarytas iš dviejų lotyniškų žodžių: bis- dukart ir dens - dantis, nes šių augalų vaisiai paprastai su du dantelius primenančiais dygliukais. Lietuviški liaudiški triskiaučių lakišių pavadinimai dažnai irgi susiję su vaisių kibumu, dygumu: akliažolė, akliažolis, dvidantis, kibelė, lakešis, lakišas, lakišis, šuniukai, tirškė, ubago utėlės, ubagžolė, vilkas. Ubagžolėmis ir ubago utėlėmis šie augalai pavadinti tikriausiai dėl to, kad iš sodybos į sodybą vaikščiojusių vargetų drabužiai būdavo nukibę lakišių vaisiais...

Triskiaučiuose lakišiuose esančios medžiagos turi dezinfekuojamųjų, sutraukiamųjų ir raminamųjų savybių, skatina šlapimo ir prakaito skyrimąsi. Šiuolaikinėje medicinoje triskiaučiai lakišiai, kaip vaistinė žaliava, naudojami gana ribotai, bet seniau labai vertinti dėl to, kad preparatai veiksmingai stabdo kraujavimą. Juos dažniausiai vartodavo nuo kraujavimo iš gimdos, šlapimo sistemos organų sutrikimų, kai šlapime atsiranda kraujo, inkstų ir šlapimo pūslės ligų, alergijos. Dabar triskiaučių lakišių preparatais paprastai gydomas įvairios kilmės kraujavimas (taip pat sukeliamas skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų), trūkinėjančios kraujagyslės. Nuo virškinimo sutrikimų dažniausiai padeda šviežios arba džiovintos žolės antpilas su kitais augalais, saugančiais nuo vidurių pūtimo. Išoriškai triskiaučių lakišių preparatai naudojami įvairioms odos ligoms gydyti. Nuo seno triskiaučių lakišių nuoviro būdavo pilama į vandenį maudant vaikus, sergančius alergija, kai ant odos atsiranda kitokios kilmės išbėrimų.

Nuoviras padeda sutrikus odos riebalų liaukų veiklai (seborėja), kai ima skirtis itin daug riebalų. Literatūroje teigiama, kad triskiaučių lakišių antpilas arba nuoviras mažina plaukų slinkimą, apsaugo nuo plikimo ir netgi padeda plaukams ataugti.

Triskiaučių lakišių žaliava ruošiama prieš pat augalų žydėjimą. Nupjautos apie 15 cm. ilgio šakų viršūnės džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40°C temperatūroje. Sudžiovinta lakišių žolė laikoma ne ilgiau nei 2 metus.

Šviežia paprastųjų lakišių žole su kandikais audiniai dažomi labai patvaria geltona spalva. Džiovinti paprastųjų lakišių graižai kartais naudojami smilkalams, nes degdami skleidžia malonų kvapą, primenantį šviežius sakus arba kedrų medieną. Teigiama, kad tokie smilkalai atbaido įvairius vabzdžius, geriausiai- muses.