Šilinis viržis

Šiliniai viržiai yra 20-70 cm. aukščio visžaliai krūmokšniai. Stiebai labai šakoti, sąlyčio vietoje su dirvožemiu įsišaknija. Lapai smulkūs, linijiški, prie stiebo prisisegę keturiomis eilėmis, dengia aukščiau esančių lapų apatinę dalį. Žiedai šviesiai violetiniai, rausvai violetiniai, retai- balti, ūglių viršūnėse susispietę kekėmis. Vaisius - daugiasėklė dėžutė.

Šiliniai viržiai žydi liepos-rugsėjo mėnesiais. Aptinkami smėlynuose, retuose pušynuose, aukštapelkėse, durpynuose, pamiškėse ir tyrulinėse pievose, miškų degvietėse. Kartais sudaro didelius sąžalynus. Įsikuria rūgščiuose, retai neutralios reakcijos smėlio, priesmėlio ir durpiniuose dirvožemiuose. Šiliniai viržiai auga visoje Lietuvoje, bet dažnesni ir gausesni rytinėje ir pietinėje šalies dalyse.

Beveik visoje Lietuvoje liaudiški šilinių viržių pavadinimai siejami su šilais- sausais pušynais. Jie dažniausiai vadinti šilais, šilogiais, šilojais, šilovėmis, šiloviais, šiluogiais, šilžolėmis ir kitaip. Pasak mitologijos tyrinėtojų, senovės lietuviai turėję dievą Šilinyčių, tačiau nėra vieningos nuomonės, ką jis globojęs. Vieni teigia, kad Šilinyčius globojęs samanas. Rinkdami samanas ir kerpes, žmonės šaukdavęsi Šilinyčių ir Kerpyčių. Pasak kitų tyrinėtojų, abu šie dievai galėjo būti susiję su statybomis. Dar kiti mano, kad dvi dievybės - Medeina (arba Modeina) ir Ragaina- globojusios miškus ir medžius, o joms talkinę Kerpyčius ir Šilinyčius - globojo kerpes ir samanas.

Šiliniai viržiai - labai seniai liaudies medicinoje naudojami vaistiniai augalai. Dažniausiai šių augalų preparatais gydomos įvairios šlapimo sistemos- inkstų, šlapimtakių, šlapimo pūslės- ligos, nes žolėje yra 0,3-0,4 procento arbutino, o antpilas truputį skatina šlapimo skyrimąsi ir turi antiseptinių savybių. Šilinių viržių žolės dedama į vaistažolių mišinius, skirtus šlapimo nelaikymui gydyti. Žydinčių ūglių antpilas taip pat turi sutraukiamųjų savybių, skatina prakaito skyrimąsi, valo organizmą, palengvina atsikosėjimą, veikia kaip švelnūs raminamieji ir sutraukia kraujagysles. Nuoviro geriama peršalus ir kosint, sergant podagra. Kadangi šilinių viržių preparatai valo organizmą, jie vartojami persirgus užkrečiamosiomis ligomis, po apsinuodijimų. Iš džiovintos, o paskui išmirkytos viržių žolės gaminamas skystas tepalas, kuriuo gydomas reumatas ir artritas, o šutekliai dedami ant sumuštų vietų, išnirusių sąnarių, nušalusios odos, vočių.

Viržių nuoviras naudojamas kvapioms raminamosioms ir dezinfekuojamosioms vonioms. Šilinių viržių preparatų reikėtų vengti sergantiems lėtiniu vidurių užkietėjimu ir esant padidėjusiam kraujo krešumui.

Šviežios šilinių viržių šakelės naudojamos homeopatiniams preparatams, kuriais gydomas reumatas, artritas ir nemiga, gaminti.

Iš šilinių viržių žiedynų verdama arbata arba jų dedama į arbatžolių mišinius, šie augalai suteikia rausvą spalvą ir medaus skonį. Šilinių viržių žiedai naudojami likerių gamyboje, o seniau iš jų būdavo ruošiamas ypatingas midus. Kai kuriose šalyse alaus gamyboje šiliniai viržiai naudoti vietoje apynių.

Šilinių viržių žiedai išskiria daug nektaro ir yra svarbūs vėlyvojo medunešio augalai. Iš hektaro viržyno bitės surenka iki 200 kg. nektaro, bet viržių medus gana tamsus, kartoko skonio, lėtai kristalizuojasi. Šakelių su lapais nuoviru audiniai dažomi geltonai. Kai kur iš šaknų medienos buvo gaminami smulkūs muzikos instrumentai, šakelės naudotos pynimui, jomis kemšami čiužiniai. Antrojoje vasaros pusėje žydintys šiliniai viržiai yra dekoratyvūs augalai, juos galima auginti rūgščiame smėlio dirvožemyje, tinka sausiems smėlėtiems šlaitams apželdinti.