Plačialapis gyslotis

Plačialapiai gysločiai yra daugiamečiai, 20-50 cm. aukščio augalai. Stiebas labai trumpas, lapai sudaro skrotelę. Žiedai susitelkę ilgais, varpos pavidalo žiedynais. Žydi nuo birželio iki rugsėjo, kartais iki spalio mėnesio. Plačialapiai gysločiai aptinkami upių pakrantėse, kiemuose, pakelėse, prie takų, daržuose, pasėliuose, ant lauko ir miško keliukų. Šiems augalams svarbus suspaustas ir vidutiniškai drėgnas dirvožemis, o jo mechaninė sudėtis didelės reikšmės neturi. Plačialapiai gysločiai paplitę ir dažni visoje Lietuvoje.

Plačialapiai gysločiai nuo seniai naudojami liaudies medicinoje, jie nepraradę reikšmės ir šiuolaikinėje medicinoje gydant įvairius negalavimus. Švieži, švarūs sutrinti lapai išoriškai naudojami kraujavimui stabdyti. Jie ne tik veiksmingai sustabdo kraujavimą, bet ir skatina pažeistų audinių gijimą. Šviežiais arba verdančiu vandeniu nuplikytais lapais išoriškai gydomi odos uždegimai, sunkiai gyjančios žaizdos ir opos, pūlinukai, votys, įgėlus vabzdžiams susidarantys patinimai. Padeda iš pūlinių ir opų pasišalinti pūliams, juos tarsi ištraukia. Dėl šios savybės atsirado tokie liaudiški plačialapio gysločio pavadinimai: traukas, traukažolė, trauklapis, traukutis.

Lapų antpilas arba iš šviežių lapų išspaustos sultys plačiai vartojami kaip vidiniai vaistai. Jais gydoma daug virškinimo sistemos sutrikimų, tokių kaip viduriavimas, gastritas, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, hemorojus. Plačialapių gysločių preparatai padeda ir nuo kvėpavimo takų ligų. Jie palengvina atsikosėjimą, padeda persišaldžius, vartojami sergant bronchitu, sinusitu, astma.

Šiaurės Amerikoje plačialapių gysločių šaknys, lygiomis dalimis sumaišytos su paprastosiomis šantromis, nuo seniai yra priešnuodis igėlus barškuolėms. Sėklos, kuriose esama 20-30 procentų vandenyje tirpių polisacharidų, vartojamos nuo kirmėlinių ligų.

Skrandyje ir žarnyne sėklos išbrinksta, susidariusios gleivės veikia kaip laisvinamieji ir gydo pažeistas gleivines.

Vaistinei žaliavai plačialapių gysločių lapai renkami žydėjimo laikotarpiu. Antrojoje vasaros pusėje, ypač jeigu drėgni orai, lapus pažeidžia miltligė: ant lapų atsiranda balkšvų ar pilkšvų dėmių. Tokie lapai vaistams netinka. Be to, negalima rinkti palei kelius, kiemuose, prie takų augančių plačialapių gysločių, nes jie gali būti užteršti. Geriausia gysločių pasisėti darže. Surinktą žaliavą reikia džiovinti gerai vėdinamoje patalpoje ne aukštesnėje kaip 50°C temperatūroje. Sudžiovinti ir tinkamai saugomi lapai gali būti laikomi ne ilgiau nei trejus metus.

Kai kuriose šalyse žmonės jaunus plačialapių gysločių lapus valgo šviežius arba troškintus, tačiau jie yra kartoko skonio ir turi daug standžių lapagyslių. Kad būtų mažiau kartūs ir minkštesni, lapai nuplikomi verdančiu vandeniu, pašalinamos lapagyslės ir tada jų dedama į salotas. Daugiausiai plačialapių gysločių lapų ruošdami patiekalus naudoja kinai. Valgomos ir gysločių sėklos, bet jos labai smulkios ir sunku daug jų pririnkti, tačiau teigiama, kad virtos sėklos skoniu panašios į sago kruopas(jos gaminamos iš cikų šerdies).