Pievinė rasakila

Pievinės rasakilos yra daugiamečiai, 20-40 cm. aukščio augalai. Šakniastiebis storas, beveik gulsčias arba įžulnus. Pamatiniai lapai stambūs, inkstiški arba beveik apskriti, klostėti, su 5-9 negiliomis skiautėmis. Visa rasakila apaugusi gana ilgais balkšvais plaukeliais. Žiedai smulkūs, gelsvai žalsvi, susispietę šakelių viršūnėse.

Pievinės rasakilos žydi nuo gegužės iki rugsėjo. Auga vidutinio drėgnumo ir drėgnose pievose, ganyklose, šlaituose, pamiškėse, pakrūmėse, kartais miškų aikštelėse. Įsikuria įvairios sudėties dirvožemiuose, bet gausiausiai jų būna neutralios ir šarminės reakcijos, priemolio arba molio dirvožemiuose. Pievinės rasakilos paplitusios visoje Lietuvoje.

Lietuvoje užregistruota daugiau kaip 20 rasakilų rūšių. Visų rūšių rasakilos tarpusavyje labai panašios ir gana sunkiai atskiriamos. Jų sudėtis irgi mažai skiriasi, todėl gydymo tikslais galima naudoti visas rasakilas.

Dauguma liaudiškų rasakilų pavadinimų susiję su rasa: panelė rasuolė, rasakilėlis, rasakatiliai, rasakilis, rasokiliai, rasakrėtis, rasgana, raskažiukas, raskila. Latviški pavadinimai irgi panašūs: rasaspodiņš, rasaskrēsliņš. Šių augalų sąsajos su rasa nėra atsitiktinės. Klostėtų, švelniais plaukeliais apaugusių lapų viduryje rytais susitelkia didžiuliai, spindintys rasos lašai. Lietuviai ir kitų tautų žmonės tikėjo, kad rasa, ypač Joninių rytą, turi ypatingų galių. Sakoma, jog Dzūkijoje ankstų Joninių rytą, dar prieš išgenant karves į ganyklas, senos moterys eidavusios į kaimynų ganyklas, koštuvu graibydavusios rasą nuo žolių ir pildavusios ją melžtuvėn. Ta rasa būdavo girdomos karvės, nes tikėta, kad nuo jos karvės duodančios daugiau pieno. Rasa, ypač surinkta iš rasakilų, gydęsi ir žmonės. Tikėta, jog norintis atsikratyti skaudulių, niežulių, spuogų ar šašų ant odos Joninių rytą kol dar nepatekėjusi saulė, nuogas turi pasivolioti rasotoje pievoje.

Pievinių rasakilų lapai liaudies medicinoje nuo labai seniai vartojami viduriavimui ir įvairioms moterų ligoms, dažniausiai mėnesinių sutrikimams, gydyti. Rasakilų lapų antpilu būdavo gydomos gimdant patirtos gimdos ir lytinių organų traumos. Taip pat šių augalų lapai išoriškai naudoti nuo žaizdų ir opų. Šiuolaikinėje medicinoje rasakilų lapai ir iš jų pagaminti preparatai dažnai vartojami medžiagų apykaitai skatinti, organizmui stiprinti, šlapimo skyrimuisi skatinti, karščiavimui slopinti, kraujavimui stabdyti, kaip švelniai veikiantys raminamieji. Šviežiuose šakniastiebiuose yra daugiau veikliųjų medžiagų ir jų poveikis stipresnis, bet sudžiovintuose šių medžiagų lieka beveik tiek pat, kiek lapuose, todėl gydymui paprastai naudojami tik švieži šakniastiebiai. Šviežiai išspaustos pievinių rasakilų lapų sultys padeda nuo įvairios kilmės spuogų, riebalų liaukų uždegimų ir kitokių odos ligų.

Vaistams lapai renkami gegužės-birželio mėn. Juos skinti reikia tada, kai nuo lapų nukrinta rasa. Žydėjimo pradžioje renkami ir žiedynai su lapais. Šaknys ir šakniastiebiai dažniausiai vartojami švieži, bet juos galima džiovinti taip pat, kaip kitų augalų požemines dalis.

Kai kuriose šalyse pievinių rasakilų lapai valgomi švieži arba troškinti kartu su daržovėmis. Jie truputį aitrūs. Šiaurės Anglijoje paprastųjų gyvatžolių ir pievinių rasakilų lapai yra svarbi kartoko pudingo, valgomo per gavėnią ir Velykas, sudedamoji dalis. Džiovintų rasakilų lapų dedama į kai kurių rūšių arbatžolių mišinius.