Pelkinė vingiorykštė

Pelkinės vingiorykštės yra daugiamečiai, 60-140 cm. aukščio augalai. Stiebas status, briaunotas, apaugęs lapais, viršutinėje dalyje šakotas. Lapai sudėtiniai, plunksniški. Žiedai balti arba gelsvai balti, kvapūs, susitelkę viršūniniais šluotelės pavidalo žiedynais. Vaisius - lapavaisis. Žydi birželio-liepos mėnesiais, kartais pakartotinai pražysta rudenį.

Pelkinės vingiorykštės randamos pelkėse, pelkėtose ir šlapiose pievose, pamiškėse, krūmynuose, vandens telkinių pakrantėse, grioviuose, neretai sudaro gana didelius sąžalynus. Dažniausiai įsikuria durpiniuose dirvožemiuose, bet gali augti ir kitokiuose dirvožemiuose, tik svarbu, kad jie nuolat būtų drėgni arba šlapi. Pelkinės vingiorykštės tinkamose buveinėse aptinkamos visoje Lietuvoje.

Lietuvoje taip pat auga pievinės vingiorykštės, bet už pelkines gerokai retesnės ir ne tokios gausios. Jų sudėtis labai panaši į pelkinių vingiorykščių ir pievinės vingiorykštės gali būti naudojamos tais pačiais tikslais.

Teigiama, kad druidai - keltų dvasininkai, studijavę gamtą, astronomiją, matematiką ir mediciną - pelkines vingiorykštes, kartu su ąžuolais ir amalais, dėl jų gydomųjų savybių laikė šventais augalais.

Pelkinės vingiorykštės - labai seniai liaudies ir šiuolaikinėje medicinoje naudojami vaistiniai augalai. Liaudies medicinoje pritaikomos visos šių augalų dalys, bet paprastai - žolė, kartais lapai arba tik žiedynai. Iš pelkinių vingiorykščių paruošti preparatai slopina viduriavimą, karščiavimą ir uždegimus, skatina prakaito ir šlapimo skyrimąsi, stiprina organizmą, turi antiseptinių ir sutraukiamųjų savybių. Visose augalų dalyse yra salicilo rūgšties, ypač daug jos žieduose, todėl vingiorykščių antpilas gali būti vartojamas vietoje aspirino. Reikia pridurti, kad pelkinės vingiorykštės nesukelia aspirinui būdingų šalutinių reiškinių, nes kiti augaluose esantys junginiai apsaugo skrandžio, žarnų gleivines ir nesusilpnina gydomojo salicilo rūgšties poveikio. Žolės antpilas labai vertinamas kaip viduriavimą stabdanti priemonė, ypač veiksminga vaikams.

Liaudies medicinoje žolės antpilas vartojamas esant padidėjusiam skrandžio rūgštingumui, rėmeniui, sergant gastritu, laikomas efektyviu augaliniu preparatu skrandžio opaligei gydyti. Žolės antpilas taip pat padeda nuo peršalimo ligų, difterijos, dizenterijos, plaučių uždegimo.

Stipriu pelkinių vingiorykščių šaknų nuoviru išoriškai plaunamos sunkiai gyjančios žaizdos ir opos. Iš šviežių šaknų gaminami homeopatiniai preparatai. Pelkinių vingiorykščių preparatų ir arbatžolių mišinių reikėtų vengti žmonėms, kurie labai jautrūs aspirinui.

Pelkinių vingiorykščių žaliava ruošiama augalams pradėjus žydėti. Nuskinti stiebai džiovinami pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje, bet ne
aukštesnėje kaip 35°C temperatūroje. Naudoti tinkama 1 metus. Jauni pelkinių vingiorykščių lapai valgomi švieži arba virti. Jų dedama į salotas ir verdamas sriubas. Dažniausiai džiovintų lapų, žiedų, kartais ir šaknų dedama į arbatžolių mišinius, nes suteikia jiems malonų salsvą kvapą. Džiovintais žiedais kvapinami įvairūs stiprieji gėrimai. Teigiama, kad gėrimai, jei į juos pridėta pelkinių vingiorykščių, labiau svaigina.

Pelkinių vingiorykščių šaknų nuoviras audinius dažo juodai, žolės - geltonai. Iš žiedų gaunamas eterinis aliejus naudojamas parfumerijos pramonėje. Lapai ir žiedynai įeina į džiovintų augalų mišinius, skirtus patalpoms kvėpinti. Kvapą skleidžia kelis mėnesius. Švieži žiedynai išskiria stiprų, kai kam nemalonų aromatą, bet džiovintų kvapas švelnesnis ir malonesnis. Šaknyse yra raugų, kurie naudoti odoms rauginti.