Paprastoji žemuogė

Paprastosios žemuogės yra daugiamečiai, iki 25 cm. aukščio augalai, išauginantys gana storą, beveik gulsčią šakniastiebį. Lapai sudaryti iš trijų lapelių dantytais pakraščiais. Žiedynstiebis stačias, dažniausiai aukštesnis už lapus. Žemuogės žiedai balti.

Žemuogė žydi gegužės-birželio mėnesiais, nors pavieniai žiedai skleidžiasi beveik visą vasarą. Žiedui peržydėjus, žiedsostis labai išveši ir susidaro tariamasis vaisius, kurį paprastai vadiname uoga. Tikrieji vaisiai - smulkūs, tariamojo vaisiaus paviršiuje esantys riešutėliai.

Žemuogės sunoksta birželio-liepos mėnesiais. Sparčiai dauginasi ir plinta ūsais. Paprastosios žemuogės randamos šlaituose, pamiškėse, sausose pievose, retuose miškuose. Įsikuria įvairiuose dirvožemiuose, tačiau gausiausiai auga ir geriausiai dera augančios karbonatų turtingame dirvožemyje. Paprastosios žemuogės paplitusios visoje Lietuvoje.

Be paprastųjų žemuogių, Lietuvoje dar aptinkamos šlaitinės žemuogės. Jų tariamieji vaisiai beveik apvalūs, apgaubti prigludusių taurėlapių ir, panašiai kaip daržinių braškių, sunkiai nuo jų atsiskiria. Rečiau pasitaiko sulaukėjusių miškinių žemuogių, bet jos beveik niekada neveda vaisių. Šlaitinės žemuogės turi tokių pačių savybių kaip ir paprastosios žemuogės.

Žemuoges visi gerai pažįsta ir vertina. Mažai kas praeina pro sunokusias žemuoges jų nenuskynęs ir neįsidėjęs į burną. Dėl to lietuvių liaudis apie žemuoges sugalvojo taiklių mįslių, pavyzdžiui, „Stovi panytė su raudona kepuryte, kas pro ją eina, žemai galvą lenkia"; „Sėdi panelė kalne, visi jai eina ranką bučiuoti".

Liaudies ir šiuolaikinėje medicinoje paprastųjų žemuogių lapų antpilas vartojamas kraujavimui stabdyti, jis skatina šlapimo skyrimąsi, stiprina organizmą, gerina medžiagų apykaitą. Džiovintų žemuogių antpilas vartojamas tais pačiais tikslais kaip ir lapai, juo gydomos peršalimo ligos, podagra, vaikų ir suaugusiųjų viduriavimas, skrandžio ir žarnyno uždegimai. Žemuogėse yra nemažai salicilo rūgšties, todėl jų antpilas vartojamas esant kai kuriems kepenų ir inkstų veiklos sutrikimams, sergant inkstų, tulžies ir šlapimo pūslės akmenlige. Dėl didelio geležies kiekio šviežios arba džiovintos žemuogės labai naudingos sergant mažakraujyste. Rečiau gydymo tikslais naudojamos šaknys. Jose esama raugų, užtai nuoviru gydomas viduriavimas ir Įsisenėjusi dizenterija, juo skalaujama skaudama gerklė peršalus, sergant angina.

Išoriškai šviežių uogų kompresais gydomi nedideli odos nudegimai, lapų nuoviru- nušalimai, plaunamos saulėje nudegusios odos vietos. Iš sutrintų lapų pagaminti šutekliai padeda nuo atvirų opų, pūlinių ir pragulų, blukina pigmentines odos dėmes. Nurodoma, kad šviežios žemuogės veiksmingai šalina dantų apnašas ir tirpdo akmenis. Jas reikia burnoje laikyti ne trumpiau kaip 5 minutes. Žemuogių lapai skinami augalams žydint. Džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje. Sunokusios žemuogės džiovinamos džiovykloje esant 45-55°C temperatūrai.

Labai kvapnūs tariamieji paprastųjų žemuogių vaisiai - žemuogės- valgomi švieži, iš jų verdamos uogienės. Žemuogėse yra iki 10 procentų cukrų, apie 1 procentas pektinų, iki 2 procentų organinių rūgščių, nemažai vitaminų ir mineralinių medžiagų, ypač geležies ir kalio, todėl jų rekomenduojama valgyti sergantiems mažakraujyste. Jaunų lapų kartais dedama į salotas. Iš šviežių arba džiovintų lapų, kartais ir džiovintų žemuogių, ruošiama kvapni arbata. Ji labai naudinga vaikams, tačiau kai kurie vaikai ir suaugusieji gali būti alergiški ne tik žemuogėms, bet ir iš jų lapų verdamoms arbatoms. Azijos šalyse džiovinti ir paskrudinti šakniastiebiai vartojami kaip kavos pakaitalas.

Kosmetikoje naudojamos žemuogių kaukės stangrina veido odą, lygina raukšles, balina strazdanas ir dėl įdegio atsiradusias pigmentines dėmes.