Paprastoji gyvatžolė

Paprastoji gyvatžolė yra daugiametis žolinis, 50-100 cm. aukščio augalas, išauginantis storą išsiraičiusį šakniastiebį. Apatinė lapų pusė melsvai pilka, viršutinė- tamsiai žalia. Žiedai šviesiai arba sodriai rausvi, susitelkę į stiebo viršūnėje esantį tankų, varpos pavidalo žiedyną.Žydi nuo gegužės vidurio iki liepos pradžios.

Paprastosios gyvatžolės aptinkamos drėgnose ir šlapiose pievose, pakrūmėse, pamiškėse. Dažniausiai įsikuria rūgščiuose arba beveik neutralios reakcijos durpiniuose dirvožemiuose. Esant palankioms sąlygoms paprastosios gyvatžolės labai gausios. Paplitusios visoje Lietuvoje, bet tik šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje gana dažnos. Paprastųjų gyvatžolių ištekliai gerokai sumažėjo dėl sausinamosios melioracijos, o pastaruoju metu likusios pelkėtos pievos, liovusis jas šienauti, sparčiai apauga krūmais ir šie augalai dar labiau nyksta.

Lietuvišką paprastosios gyvatžolės pavadinimą lėmė lyg gyvatė susirangę šakniastiebiai. Kai kurie liaudiški šio augalo vardai irgi aiškiai susiję su šakniastiebių panašumu į gyvates ar žalčius: angies žolė, gyvatninkas, žalčiažolė, vingiarūkštis, vingirykštis. Kai kur paprastosios gyvatžolės vadintos eglučiais, gaidukais, vėžiukais, vėžauninkais.

Gydymo tikslais dažniausiai naudojami paprastųjų gyvatžolių šakniastiebiai ir iš jų pagaminti preparatai. Iš visų vaistažolių daugiausiai raugų turintys gyvatžolių šakniastiebiai pasižymi stipriausiomis sutraukiamosiomis savybėmis, todėl vartojami kraujavimui stabdyti. Šakniastiebių nuoviras taip pat skatina šlapimo skyrimąsi, mažina karščiavimą. Šakniastiebių nuoviru arba spiritine ištrauka būdavo sėkmingai gydomas viduriavimas, dizenterija, cholera, įvairios kilmės augliai, jie vartoti vyrų potencijai palaikyti. Dabar iš šių augalų pagaminti preparatai paprastai vartojami nuo skrandžio ir žarnyno opų, kai kurių kvėpavimo takų ligų. Išoriškai nuoviras padeda nuo nedidelių nudegimų ir sunkiai gyjančių žaizdų, juo skalaujama gerklė ir burnos ertmė sergant gerklės ar dantenų uždegimu, burnos gleivinėje esant nedidelių opelių. Gydomos išangės ir lytinių organų opos.

Paprastosiose gyvatžolėse, kaip ir daugumoje kitų rūgtinių šeimos augalų (pvzyzdžiui, rūgštynėse, rabarbaruose), susikaupia nemažai oksalo rūgšties, todėl maistui juos vartoti reikia saikingai, ypač tiems, kas serga reumatu, artritu, podagra, inkstų akmenlige ar yra padidėjęs skrandžio rūgštingumas. Be to, oksalo rūgštis lengvai suskaido kai kurias mineralines medžiagas ir paverčia jas netirpiais junginiais, kurių organizmas negali pasisavinti. Iš gyvatžolių pagamintas maistas ir gydomieji preparatai gali sustiprinti jautrumą saulės spinduliams.

Vaistams paprastųjų gyvatžolių šakniastiebiai kasami rudenį, nudžiūvus ar baigiant džiūti lapams. Iškasti šakniastiebiai nuvalomi, švariai nuplaunami, pašalinamos šaknys ir stiebų likučiai. Nuvalyti šakniastiebiai susmulkinami ir džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje.

Jauni paprastųjų gyvatžolių lapai maistui gali būti vartojami švieži arba troškinti, jų dedama į salotas. Šiaurės Anglijoje paprastųjų gyvatžolių lapai yra svarbi kartoko pudingo, valgomo per gavėnią ir Velykas, sudedamoji dalis. Lapuose gana daug vitaminų A ir C. Šakniastiebiuose susikaupia iki 30 procentų krakmolo, bet juose gausu raugų (15-30 procentų, kartais dar daugiau), todėl prieš ruošiant patiekalus šakniastiebius būtina išmirkyti vandenyje ir pakepinti. Literatūroje nurodoma, kad kai kuriuose kraštuose badmečiu gyvatžolių šakniastiebiai būdavo džiovinami, malami ir iš jų miltų, sumaišytų su javų miltais, kepta duona.