Paprastoji gervuogė

Paprastosios gervuogės yra daugiamečiai, iki 130 cm. aukščio augalai sumedėjančiais gulsčiais ar pagulusiais, kartais į kitus augalus įsikimbančiais, 3 m. ar ilgesniais, palyginti smulkiais dygliais apžėlusiais stiebais, kurių viršūnė neretai įsišaknija. Lapai dažniausiai trilapiai, kaip ir jauni stiebai su melsvomis apnašomis. Žiedai dideli, balti.

Gervuogės vaisiai - smulkūs kaulavaisiai- sudaro vaisyną, kuris paprastai vadinamas uoga. Paprastosios gervuogės žydi nuo birželio iki rudens, vaisiai noksta nuo rugpjūčio iki spalio. Sunokę vaisiai beveik juodi, bet dėl juos dengiančių apnašų yra melsvi.

Paprastosios gervuogės paplitusios visoje Lietuvoje. Randamos upių ir ežerų pakrantėse, krūmynuose, pamiškėse, pakelėse, šlaituose, neretai sudaro didelius sąžalynus. Dažniausiai įsikuria derlingame, šarmingame arba neutralios reakcijos, vandeniui laidžiame, tačiau drėgname dirvožemyje.

Be paprastųjų gervuogių, Lietuvoje dar gana paplitusios stačiosios gervuogės, augančios mišriuose miškuose, pušynuose, pamiškėse. Jų stiebai dažniausiai statūs, žemyn palinkusiomis viršūnėmis. Nokstantys vaisiai iš pradžių būna rausvi, vėliau tampa juodi, blizgantys. Tik Vakarų Lietuvoje aptinkamos raukšlėtosios gervuogės, kurių vaisiai irgi tamsiai juodi, stambūs. Stiebai apžėlę stambiais, žemyn palinkusiais, labai kibiais dygliais. Kelių rūšių gervuogės soduose ir želdynuose auginamos kaip vaisiniai arba dekoratyviniai augalai.

Augalų gentis, prie kurios priskiriamos gervuogės, yra itin didelė, apima apie 400 rūšių. Daugelį šios genties rūšių augalų žmonės nuo seniai pažįsta ir naudoja savo reikmėms tenkinti. Neatsitiktinai kai kurios augalų grupės turi senus tradicinius pavadinimus, kurie liaudiškoje nomenklatūroje vartojami kaip atskirų genčių vardai, pavyzdžiui: avietė, gervuogė, katuogė, tekšė. Visi šie pavadinimai šiuolaikinėje lietuviškoje nomenklatūroje vartojami atskirų pogenčių augalams vadinti. Prancūzų antropologas C.Lévi-Straussas, tyrinėjęs įvairių tautų liaudišką augalų ir gyvūnų nomenklatūrą, nurodo, kad kuo daugiau vardų organizmas ar jų grupė turi, tuo seniau jie žinomi ir naudojami. Paprastosios gervuogės įvairiose Lietuvos vietose irgi buvo vadinamos savitais liaudiškais pavadinimais: draskės, drėskės, gervenos, gervinės, krūmauogės, krantuogės, gervauogės.

Vaistams naudojami paprastųjų gervuogių stiebai, lapai ir vaisiai, rečiau - šaknys. Lapų antpilas geriamas kaip organizmą valantis ir stiprinantis vaistas. Juo gydomas viduriavimas, dizenterija, stabdomas kraujavimas. Kraujavimui stabdyti dažniau vartojamos šaknys, nes jose daugiau sutraukiamosiomis savybėmis pasižyminčių medžiagų. Išoriškai lapų ir šaknų nuoviru skalaujama skaudanti gerklė, gydomos burnos gleivinės opos, dantenų uždegimas, pienligė. Paprastųjų gervuogių lapuose gausu mikroelementų, yra vandenyje ir riebaluose tirpstančių vitaminų, todėl jų antpilas labai tinka organizmui stiprinti.

Paprastųjų gervuogių vaisiai valgomi švieži, iš jų verdama uogienė, galima konservuoti, spausti sultis. Gervuogės daug rūgštesnės už avietes. Iš šviežių arba džiovintų lapų ruošiama kvapni arbata.

Iš paprastųjų gervuogių vaisių gaunami blyškiai melsvi dažai. Šaknys audinius dažo rudai, stiebai - violetine ar rudai violetine spalva, lapai- mėlynai, žiedai- žalsvai, o šilką- geltonai. Vaisių sultys suteikia spalvą gaiviesiems gėrimams, drebučiams, kitiems maisto produktams.