Paprastoji avietė

Paprastosios avietės yra daugiamečiai, 1,5 m. retai 2 m. aukštį pasiekiantys augalai su dvimečiais sumedėjančiais stiebais. Jos paplitusios visoje Lietuvoje, tik nevienodai gausios.

Dažniausiai paprastosios avietės auga lengvame, bet azoto turtingame, vandenį gerai praleidžiančiame dirvožemyje. Didžiausi sąžalynai susidaro miškų kirtavietėse, degvietėse, pamiškėse, miškų aikštelėse, gana retuose miškuose. Jeigu stinga šviesos, avietės menkai dera. Žydi gegužės-birželio mėnesiais, vaisiai sunoksta liepą. Žiedus apdulkina vabzdžiai. Žiedai išskiria daug nektaro.

Lietuviai apie avietes sukūrę nemažai mįslių. Beveik visose jose yra užuomina  apie baltą uogos (iš tikrųjų - vaisyno) šerdį, susidarančią iš žiedsosčio: „Kūnas raudonas- visiems tinka, širdis balta- ant vietos palieka"; „Balta avytė, raudona galvytė"; „Raudona mergelė, balta širdelė"; „Raudonas puodelis, baltas kamštelis"; „Kūnas raudonas, širdis balta"; „Raudongalvės mergelės pakrūmės išsiriečia, pasivaišint kviečia".

Paprastųjų aviečių švieži vaisiai, iš jų virtos uogienės, iš džiovintų lapų ir ūglių vaisių ruoštos arbatos liaudies medicinoje dažnai vartojami įvairiems negalavimams gydyti. Arbata slopina viduriavimą, vėmimą, uždegimus, mažina karščiavimą, skatina prakaitavimą, šlapimo skyrimąsi, padeda sergant kai kuriomis akių ligomis, stiprina organizmą, veikia tonizuojamai. Nustatyta, kad aviečių lapų arbata veiksmingai malšina mėnesinių sukeltus skausmus, atpalaiduojamai ir stimuliuojamai veikia gimdą. Arbatą nėščiosioms patariama vartoti tris paskutinius nėštumo mėnesius, bet nėštumo pradžioje jos reikia vengti. Išoriškai aviečių lapų nuoviru skalaujama burna ir gerklė sergant angina, gerklės ar burnos gleivinės uždegimu, o šilti kompresai dedami ant sunkiai gyjančių odos opų, nudegimų, išsiplėtusių venų mazgų. Šviežių aviečių sultys, sumaišytos su medumi, malšina karštį, teigiamai veikia širdies darbą.

Avietė - pirmas vaistas gydant vaikus nuo įvairių persišaldymo ligų: slogos, bronchito, gripo. Aviečių uogų arbatos nuo seno duodama ligoniams prakaito išsiskyrimui skatinti, kūno temperatūrai mažinti. Kad poveikis būtų stipresnis, išgėrus arbatą būtina atsigulti į lovą ir šiltai apsikloti. Taip pat vartojama nuo skorbuto, mažakraujystės; kaip blaivinimo priemonė padauginus alkoholio. Džiovintos aviečių šakelių viršūnės su lapais vartojamos nuo tų pačių ligų, kaip ir uogos. Džiovintų aviečių dedama į vaistažolių mišinius, kurie vartojami nuo viršutinių kvėpavimo takų ir peršalimo ligų.

Aviečių lapus vaistams geriausia skinti vasarą nuo pirmamečių ūglių. Liaudies  medicinoje taip pat naudojamos džiovintos šakutės su žiedais ir lapais, žiemą - šviežiai nuskinti ūgliai. Sunokę vaisiai džiovinami džiovykloje 45-50°C temperatūroje.

Aviečių vaisiai, dažnai vadinami tiesiog avietėmis arba aviečių uogomis (iš tikrųjų jos yra sutelktiniai vaisiai, sudaryti iš kaulavaisių), valgomi švieži ir perdirbti. Juose daug vitaminų, mineralinių medžiagų, ypač fosforo, geležies ir vario junginių, organinių rūgščių. Skaniausios avietės būna tik nuskintos. Iš jų verdama uogienė, gaminami kompotai, spaudžiamos sultys. Iš džiovintų lapų, rečiau - stiebų, verdama kvapni arbata, o kai kuriuose literatūros šaltiniuose nurodoma, kad iš paprastųjų aviečių ir paprastųjų gervuogių lapų mišinio galima pagaminti kavą pakeičiantį gėrimą. Kai kuriose šalyse virti jauni paprastųjų aviečių šakniastiebiai vartojami kaip smidrų pakaitalas. Virti arba švieži valgomi anksti pavasarį dygstantys jauni ūgliai. Iš uogų spaustos sultys tinka maisto produktams dažyti.

Iš paprastųjų aviečių uogų gaminami purpuriniai ir blyškiai melsvi dažai. Kosmetikoje iš sunokusių aviečių daromos gydomosios kaukės, kuriomis šalinami veido odos paraudimai.

Paprastųjų aviečių žiedai išskiria daug nektaro. Tyrimais nustatyta, kad Lietuvoje 1 ha. gryno avietyno išskiria nuo 900 iki 1400 kg. nektaro.