Miltinė meškauogė

Miltinės meškauogės (arkliauogė) yra visžaliai, 10-15 cm. aukščio krūmokšniai, išauginantys ilgus, gulsčius, daugelyje vietų įsišaknijančius ūglius su stačiomis ar pagulusiomis šakelėmis. Dėl to vienas augalas gali visiškai uždengti 1-2 m² ar net didesnį plotą. Iš pirmo žvilgsnio miltinės meškauogės panašios į bruknes, tik jų lapai smulkesni, o pats augalas prigludęs prie žemės. Žydi gegužės-birželio mėnesiais.

Vaisiai - raudonos, miltingos uogos- sunoksta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Miltinės meškauogės aptinkamos šviesiuose sausuose pušynuose, kirtavietėse, pamiškėse. Jeigu miškas sutankėja ir ima stigti šviesos, skursta ir ilgainiui sunyksta. Įsikuria smėlio dirvožemiuose. Lietuvoje miltinės meškauogės paplitusios pietinėje ir rytinėje šalies dalyse, kitur retos arba visai neauga.

Kadangi gamtoje miltinių meškauogių ištekliai nedideli, o vaistinė žaliava turi didelę paklausą, Europos Tarybos reglamente dėl laukinių augalų ir gyvūnų rūšių apsaugos yra reikalavimas, kad miltinių meškauogių žaliava ir iš jų pagaminta produkcija, įvežama arba išvežama iš Europos Sąjungos šalių, turi būti registruojama pagal Vašingtono(CITES) konvencijos reikalavimus.

Įdomu, kad daugelyje kalbų miltinė meškauogė siejama su lokiais, meškomis. Mokslinis genties vardas - Arctostaphylos - kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: arktos- meška, staphyle - kekė. Rūšies pažyminys uva-ursi- meškos uoga. Lietuvoje miltinės meškauogės liaudiškai vadinamos arkliauogėmis, ankšlaputėmis, ankšlapūtėmis, lokžolėmis, kaulauogėmis.

Miltinių meškauogių vaisiai Lietuvoje ir daugelyje kitų Europos šalių maistui nevartojami, bet Šiaurės Amerikos indėnai ypatingo skonio neturinčias, gana sausas ir miltingas uogas valgė šviežias arba virtas. Jų taip pat buvo dedama į troškinius, virtos uogienės, gaminti gaivieji gėrimai. Meškauogių uogas indėnai džiovindavo žiemai.

Visur, kur tik auga, miltinės meškauogės nuo seno naudojamos liaudies medicinoje. Šiuolaikinėje medicinoje šių augalų lapai irgi vertinami kaip viena iš veiksmingiausių priemonių gydant infekcines šlapimo sistemos ligas, taip pat ir akmenligę. Lapų nuoviras ar antpilas skatina šlapimo skyrimąsi. Lapuose yra iki 1,2 procentų hidrochinono, kuris pasižymi stipriomis antibakterinėmis savybėmis. Džiovintų lapų arbata vartojama sergant inkstų ir šlapimo pūslės ligomis, pavyzdžiui, chronišku cistitu, šlapimo takų uždegimais, tačiau šių ligų gydymą turi prižiūrėti gydytojas. Arbata taip pat skalaujama išopėjusi burnos ertmė. Iš meškauogių lapų ir aliejaus pagamintu tepalu išoriškai gydomi odos bėrimai, opos, pleiskanojanti kūdikių galvos oda. Šiaurės Amerikos indėnai miltinių meškauogių ir paprastųjų mėlynių lapų mišinio nuoviro duodavo gimdyvėms, kad greičiau atgautų jėgas ir sustiprėtų.

Iš miltinių meškauogių pagamintų preparatų ir arbatų nepatariama vartoti nėščiosioms, nes jie gali pabloginti kraujotaką placentoje ir taip pakenkti vaisiui. Taip pat šių augalų preparatų nerekomenduojama vartoti vaikams, sergantiems chroniškomis inkstų ligomis.

Miltinių meškauogių lapais audiniai dažomi patvaria gelsvai ruda, uogomis - pilkšvai ruda spalva, o pridėjus kandikų galima išgauti raudoną, violetinę ar oranžinę spalvas. Lapuose esama nuo 7 iki 25 procentų raugų. Kai kuriuose kraštuose uogomis, kad taptų atsparūs vandeniui, įtrinami smulkūs mediniai dirbiniai. Miltinės meškauogės yra dekoratyvios ir gali būti auginamos smėlėtuose šlaituose arba ant pylimų. Jos ištisu kilimu uždengia dirvožemį.

Vaistinė žaliava renkama dažniausiai pavasarį arba antrojoje vasaros pusėje. Augalai po paruošų sunkiai atželia, todėl lapus ir ūglius toje pačioje vietoje skinti reikėtų ne dažniau kaip kas 4 metai. Surinkta žaliava džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 50°C temperatūroje.